Laive kartu plaukę jaunuoliai vis ateidavo, palinguodavo besišypsančiomis galvomis ir vėl grįždavo prie savo vakarinės ruošos. Kapitonas išvis miegojo užkėlęs kojas ant vairo. Tik periodiškai, lyg senas šaldytuvas įsijungianti ir vėl dingdavusi lempos šviesa, aiškiai rodžiusi laukiamiems kalmarams, kur reiktų plaukti, jį kartais pažadindavo. Ir vėl – nieko.
Tiesa, svetingumo stygiumi šių moliuskų negali kaltinti. Vieną sprindžio dydžio veikėją, už galimai nuodėmingą veiklą, vis dėlto ant mano kabliuko sutiktuvių org. komitetas pasiuntė. Menka paguoda, bet pergalei prieš draugą kukliu rezultatu 1:0 to irgi pakako.
Naktį praleidome tame pačiame, girgždančiame laive. Buvo tyku. Jei nekreiptume dėmesio į keistą sujudimą, kai apie antrą valandą nakties mūsų operatorių laivo komanda išvertė iš lovos, ją patraukė, sulindo po deniu ir puolė darbuotis plaktuku, padavinėdami vienas kitam visokias lenteles. Sugrįžo vaikinai šlapi. Kai nesupranti kalbos tai ir klausimų nekyla. Matyt kokius paveikslus kabino.
Oro drėgmė ir debesys kol kas stipriai dozuoja saulės pasirodymus. Bet pilka dangaus spalva netrukdo lietuviškiems, žiemos jau sotiems kaulams, mėgautis šiluma. Sako piečiau, kur planuojame traukti, bus dar šilčiau. Tikiuosi tuo įsitikinti pats, nors kelionės pradžia ir šį kartą žanro įvairovės nepasiūlė.
Labai pažįstama situacija:
- Sveiki atvykę į Vietnamą, - po beveik parą trukusios kelionės iš Vilniaus, atlikus neskausmingą vizų gavimo procedūrą, ištarė mažas bet drūtas žmogus, mojuodamas taisyklingai nurašytais mūsų vardais ant popieriaus Hanojaus oro uoste prieš parą. – Ar pirmą kartą pas mus?
- Taip. Neteko ankščiau pro čia važiuoti.
- Puiku. Jums patiks. Vietnamiečiai labai draugiški ir geri žmonės.
- Džiugu girdėti, ačiū, kad pasitikote… – tokios ir panašios mandagybės su transportą ir visokius reikiamus popierius mums padėjusiu organizuoti Diku (“vadinkit mane taip, kitaip vis vien neištarsit” – prisistatė pažinties pradžioje) užsitęsė keletą minučių. Galų gale, pabandžiau atsargiai judėti prie ne mažiau už gražią Vietnamo gamtą ir skanų maistą svarbios temos:
- Tiesa, o kaip ten mūsų mašina? Jau pasiruošus startui?
- Mašina? Aaaa, mašina… - Diko veide šypsena nedingo, bet penkių sekundžių pauzė prieš atsakymą nuteikė įdomybėms. – Mašina sugedo. Važiavo į Hanojų ir sugedo. Ji netoli, vos už trisdešimties kilometrų. Dabar ją taiso. Juk ji – sena! – kaip savaimę suprantamą dalyką ištarė mano naujas bičiulis.
Labai girdėta, ar ne? Bet nieko kito ir nesitiki išgirsti, kai renkiesi tokį keliavimo būdą. Keikiesi, bet susitaikai. Netgi atvirkščiai. Labiau neramintų atsakymas apie tobulą jau nuplauto, su šviežiais dokumentais ant sėdynės jau mūsų laukiančio transporto būklę.
- O kada pataisys? – dėl visa ko paklausiau nelaukdamas, kad kalba vėl pasisuks apie vietos folklorą ir ryžių derliaus surinkimo subtilybes.
- Pataisys? – nustebintas, matyt, tokio įžūlaus klausimo pakartojo Dikas. – Pataisys greitai, tuoj atvažiuos.
Nuo šios frazės jau praėjo 58 valandos ir septynios minutės. Visatos masteliais - tik juokas. Nieko. Nulis. Nors per šį laiką ir spėjome nuvykti iki Vietnamo šiaurės vakarų pakrantės ir prasmingai pažvejoję sugrįžti atgal, vis tik viliamės, kad kitą rytą jau paliksim Hanojų ilgesniam laikui. Beveik mėnesiui. Ir su ta, vis dar laukiama mašina. Jau turinčia vardą, bet dar niekada nematyta gyvai.
