„Dabar aš mažiau vaikštau į renginius. Viskas nuo galimybių priklauso – ar nori, ar jėgų turi, ar laiko yra. Turime auklę, todėl į renginius galėsime išeiti ne tik po vieną, bet ir kartu su Monika, - pasakojo A. Pogrebnojus. - Dabar gyvenimas tikrai pasikeitė, pasidarė ramesnis, bet tai natūralu. Neužsidarome namuose, porai valandų leidžiame sau į miestą išeiti. Ir vaikas noriai su visais bendrauja. Kai sūnus pradės vaikščioti, su juo visur vaikščiosime. Žinoma, priklausomai nuo renginių. Į teatrą ateiti su vaiku nematau nieko blogo. Vaikas gyvens normalų gyvenimą, neketiname jo slėpti, bet ir jo gimtadienio nuotraukų nesiruošiame dėti į žurnalą.“
Vienas garsiausių šalies dizainerių pasakoja, kad sūnaus priežiūra bei auklėjimu užsiima ne tik Monika, bet ir jis pats. Jis rūpinasi vaiku kaip ir kiekvienas tėtis.
„Esu normalus vyras. Pas mus nėra moteriškų ar vyriškų darbų. Ir sauskelnes keičiu, ir valgyti gaminu. Kai turi laiko, valgyti gamina ir sauskelnes keičia Monika. Pasidaliname darbus. Manau, kad visose normaliose šeimose taip ir būna. Nepažįstu vyrų, kurie atiduoda vien žmonoms vaikus auklėti. Tai – bendras turtas. Todėl stengiuosi su vaiku praleisti tiek pat laiko, kaip ir mama. Nors mama vaikui visada bus svarbesnė“, - neabejoja A. Pogrebnojus.
Tėčiu tapęs vyras pasakoja, kad jis mielai liktų su sūnumi namuose ir tuo atveju, jei jo žmona nutartų tęsti modelio darbus ar pradėti karjerą kine. Dizaineris pabrėžia, kad savo vaikais reikia užsiimti į skirti pakankamai dėmesio.
„Mano tėvų karta su vaikais praleisdavo mažai laiko, nes daug dirbo. Todėl mes daug laiko praleisdavome vieni po lauką bėgiodami. Nors užaugome normalūs. Bet manau, kad vaiku reikia užsiimti – jam reikia padėti suprasti, ko jis nori. Žinoma, aš nesakau, kad mano vaikas žais Turino „Juventuse“. Nors tai ir įmanoma. Bet tada norėčiau, kad jis žaistų Anglijos premier lygoje, - šypsosi apie sūnaus ateitį kalbėdamas A. Pogrebnojus. - Pavyzdžiui, Marijos Šarapovos šeima dėl jos išvyko gyventi į Ameriką. Tėvas ją kiekvieną dieną į treniruotes vežiodavo su dviračiu, nes šeima gyveno labai skurdžiai. Bet tik tėvo dėka ji kažko ir pasiekė. Todėl ir sakau, kad vaiku reikia užsiimti. Mūsų laikais tėvai susirūpindavo vaiku tik tada, kai jis dvejetus namo iš mokyklos nešti pradėdavo.“
Dizaineris įsitikinęs, kad kiekvienas vaikas genetiškai iš tėvų paveldi daug duomenų, ir gimdytojams patiems reikia pamatyti, kaip juos savo atžaloje atskleisti.
„Tėvas vaikui turi būti kaip geras vadybininkas. Iš esmės, tampi jo prodiuseriu. Tu investuoji savo laiką ir energiją. Aišku, negalima savo vaikui primesti savo svajonių, kurių jiems patiems nepasisekė įgyvendinti. Nors kartais tai irgi nėra blogas bandymas, jei tik vaikas pats tos svajonės nori. Todėl būtina klausti, ko pats vaikas nori, o mūsų vaikystėje nelabai kas klausė, ko mes norime. Mūsų vaikystė praėjo tarybiniais laikais. Norėti galėjai daug ko, bet neturėjome tam galimybių, mažai ką galėjome gauti. Mūsų vaikams pasisekė, nes jų lauka didelės galimybės“, - džiaugėsi A. Pogrebnojus.
Todėl tėtis sūnui jau yra numatęs keletą užsiėmimų, kai tik šis pradės vaikščioti.
„Aš manau, kad vaiką iki trijų metų pirmiausiai reikėtų nuvesti į karate treniruotes. Vaikas klasėje turi mokėti pats už save pastovėti, o po to jau pats išsiaiškins, ko jis nori, - šypsosi dizaineris. - Neseniai kalbėjau Japonijoje su karate treneriu. Anot jo, penkerių metų berniukui treniruotis pradėti jau per vėlu.“
A.Pogrebnojus ir M.Račiūnaitė-Pogrebnojė - DELFI galerijoje:
