Gausiai vaikų salėje susirinkusiems vaikams bei jų tėveliams Nomeda pasakojo, kad vaikystėje neturėjo kaimo, kuriame galėtų pasikarstyti po palėpes bei pajausti kaimo stebuklų, todėl visa tai suteikusi knygos herojei.
„Mano vaikystė prabėgo Vilniuje, Tverečiaus gatvėje. Aišku, ten yra miškas ir viskas buvo labai gražu, bet tikrai ne taip, kaip šitos mergaitės gyvenime. Liko didžiulė svajonė ir į šią knygelę aš sudėjau ne savo vienos, o daugelio žmonių vaikystę“, - atviravo menininkė.
Vienas iš gražiausių Nomedos prisiminimų buvo virtuvės rakandų mėtymas per balkoną ir stebėjimas, kaip jie krenta. „Lėlės“ autorė patikino, kad nors ir neturėdamas kaimo, vaikas gali rasti savo pasaką jį supančioje aplinkoje: „Transformatorinės stogas ne prastesnis nei pušies viršūnė. Iš tikrųjų, viską galima kompensuoti, o nuotykių patirti bet kur. Tokia ir yra šios knygos mintis“.
„Nesu dar rašytoja“
Pokalbį su Nomeda vedusi prozininkė, eseistė G. Adomaitytė paklausė Nomedos, ar ji jau gaunanti atgalinį skaitytojų ryšį, girdinti reakcijas, ar jaučiasi suprasta.
„Jaučiuosi suprasta, - džiaugėsi „Lėlės“ autorė. - Tikiuosi, kad man pasakys ir nemalonių dalykų. Juk norisi išgirsti ir tai, kas kažkam kelia abejonių. Girdėjau ir gražių nuomonių, bet tai tik kursto mano nacizismą. Man gal ir nereikia tų pagyrų, nesijaučiu nusipelniusi. Knygutė mažutė ir man nepatogu sėdėti šalia tokios rašytojos su viena knyga ir būti vadinama rašytoja“. „Nieko, man visai patogu. Aš jaučiuosi gerai“, - juokdamasi nuramino ją G. Adomaitytė.
„Aš nesu dar rašytoja, bet knygelę išleidau ir man buvo žiauriai gera ją rašyti“, - pridūrė Nomeda.
Gražiausią komplimentą apie šią knygą jai pasakė sesuo. Pasak jos, „Lėlės“ herojė primenanti Arūno Žebriūno filmo „Gražuolė“ mažąją aktorę. „Aš net susijaudinau, nes tai buvo mano vaikystės filmas ir aš tapatinausi su gražuole. Ji nebuvo tokia graži, bet graži..,“ – prisiminė ji.
G. Adomaitytė priminė, kad N. Marčėnaitės tėtis yra rašytojas, pusbrolis – poetas, o sesuo – žurnalistė. „Aš įtariu, kad bus galima tęsti tą sąrašą, manau, kad kuris nors vienas vaikas vis tiek ims rašyti“, - vylėsi menininkė, neseniai spaudoje prasitarusi, kad jau turinti minčių kitai savo knygai.
Knygos - turtina
Kam tų knygų reikia, Nomedos paklausė G. Adomaitytė. „Todėl, kad tai yra stebuklas. Tai nuostabus pasaulis, į kurį gali pasinerti ir patirti daug visokių stebuklingų dalykų. Taip, tas pasaulis realybėje yra labai puikus, bet yra labai skirtingų pasinėrimo būdų. Galima pasinerti taip, kad tavęs nebelieka, bet galima ir save turtinti. Tuštinti arba turtinti. Pasinėrimas į knygų pasaulį tave turtina,“ – atsakė ji.
„Lėlės“ autorė prisiminė vaikystėje perskaičiusi daugybę knygų iš didžiulės savo tėvų bibliotekos. Ji atmintyje išsaugojusi pirmąsias knygeles, kurios buvo dar tik skirtos pasižiūrėti į paveikslėlius, pavartyti, be žodžių. „Žmogaus biografiją galima būtų papasakoti pagal tai, kokias knygas jis skaitė ir kokios muzikos jis klausėsi. Jums nusibostų klausytis, kiek aš knygų perskaičiau“, - juokėsi ji.
Prakalbus apie knygas, kurios įtraukiamos į privalomųjų perskaityti mokiniams sąrašus, Nomeda išreiškė viltį, kad tik „Lėlė“ ten nepatektų, nes, anot jos, jeigu nori sugadinti literatūros kūrinį, turi įtraukti jį į tokį sąrašą.
Bijo nemeilės
G. Adomaitytė autorę kalbino vaikams rūpimomis temomis. Viena iš jų – baimė. Nomeda pareiškė tikrai nebijanti nei vorų, nei vabalų, tik žmogiško abejingumo, bukumo.
„Mes turbūt turime situacijų, kada žmonės gali būti patys įvairiausi, bet aš bijau nenuoširdumo ir sąmoningo nesigėdijimo savo neišprusimu. Man patys gražiausi tie žmonės, kurie lengvai žiūri į aplinką, be kažkokių nuostatų. Nors ir aš pati jų turiu, bet labai noriu atsikratyti ir žvelgti į pasaulį meiliai, plačiai atmerktomis akimis. Aišku, kritiškumas reikalingas, bet dėmesingas ir su meile. Labai bijau nemeilės“, - atviravo ji.
Ir savo iliustracijose autorė norėjusi sukurti svajonę, paslaptį, stebuklą, kuris ateina iš vaikystės: „Man labai gražu, kai žmonės ilgai į pasaulį žiūri plačiai atmerktomis akimis, be visažinystės tono. Knygą norėjau parašyti taip. Paprastai“.
„Lėlė“ Autorė atviravo, kad ši knyga gimė iš meilės savo vaikystei, mažiesiems skaitytojams ir anūkėlei Fridai. Po knygos pristatymo vaikai skubėjo gauti autorės autografą, čia pat su tulpių puokšte pasirodė ir Nomedos sūnus, mylimosios Fridos tėtis Dovas.
Vėliau Nomeda vaikus mokė tradicinio lėlių kūrimo būdo, kai popieriuje nupieštai lėlei iš popieriaus iškerpamas drabužėlis ir su šone esančiais snapeliais aprengiamas.
Už savo knygą „Lėlė“ N. Marčėnaitė gavo net tris apdovanojimus - vieną iš vienuolikos gražiausios lietuviškos knygos diplomų, vieną iš trijų Baltijos šalių apdovanojimų bei Patriotų premiją.
Vilniaus knygų mugėje buvo pristatytas ir elektroninis šios knygos variantas, kuriame iliustracijos atgimė ir ėmė judėti.
