Gintas K sutiko pasidalyti mintimis apie eksperimentinės muzikos (garso meno) dabartį ir ateitį, jos perspektyvas užsienyje ir Lietuvoje, kultūros politiką.

- Kokia, Tavo nuomone, šiuo metu eksperimentinės muzikos situacija pasaulyje ir Lietuvoje?

- Trumpai tariant, šiuo metu eksperimentinei muzikai labai palanki situacija ir visame pasaulyje, ir Lietuvoje.

Eksperimentinė muzika pripažinta ir įvertinta visuose lygiuose. Tai pritraukia ir akademinius kūrėjus, ir išlaiko undergroundo žavumą bei patrauklumą. Didelis pakilimas buvo prieš kelerius metus, kai kiekvieną pusmetį atsirasdavo kažkas naujo.

Dabartinis laikotarpis yra eksperimentinės muzikos kristalizacijos ir nusistovėjimo laikotarpis. Tai ir džiugina, ir liūdina: gerai, kad muzika praėjus metams nepasensta, tačiau liūdna, kad savotiškas proveržis jau baigęsis.

- Ką iš eksperimentinės (o gal ją reikėtų vadinti kitaip - jei taip, kaip?) muzikos kūrėjų išskirtumei užsienyje ir Lietuvoje? Kas tavo favoritai ir kodėl?

Eksperimentinę muziką gal ir reikėtų vadinti kitaip, tik vis neaišku, kaip. Kai kas naudoja microsoundo, elektroakustinės muzikos terminus. Yra ir begalė kitų terminų, - faktas, kad terminologija nėra išbaigta. Dažniausia tai įvardijama kaip garso menas (sound art).

Favoritų neturiu, kiekvienas kūrėjas kažkaip kitoks, vis savaip domina. Vienas domina dėl skaidraus, kitas - dėl „purvino“ garso, trečiu žaviuosi dėl nesuvokiamos ritminės dalies įvaldymo, ketvirtas pritrenkia field recordingo tikrumu. Stengiuosi klausytis daug muzikos. Atsiranda nauji vardai, nauja muzika, kuri mane vis iš naujo sužavi.

Lietuvoje daug gerų kūrėjų, iš kurių išskirčiau kaunietį garso (ir ne tik) architektą Darių Čiutą dėl to, kad jis subtiliai išgirsta, suvokia, pagauna, perteikia garsą. Reikėtų paminėti ir laptopų kvartetą „20/21“. Vis dėlto tai – ypatingas reiškinys gana apsnūdusioje Lietuvos eksperimentinės muzikos scenoje.

Dauguma Lietuvos garso menininkų vis dar gyvena romantiško genijaus būsenoje – laukia, kol juos kas nors atras. Pasaulyje pastebimas muzikos ir informacijos perteklius, todėl teisingas informacijos pateikimas irgi yra menas. Tarkim, manyčiau, kad internetinis puslapis šiuolaikiniam menininkui yra būtinas. Žiauriai pasakysiu, bet jei informacijos apie žmogų ar renginį nerandu „pagooglinęs“ internete - tai man ir neegzistuoja. Keliose šalyse tau teko koncertuoti? Kelių šalių leidyklos išleido tavo kūrinius? Užsienyje tapai žinomu, Lietuvoje – tik gana uždarame rate... Kodėl taip yra?

- Koncertuoti teko Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Porą kartų, parėmus Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje, buvau nuvykęs i Berlyną , tiksliau, į festivalį „Transmediale“, kur buvo eksponuoti mano audio kūriniai. Suskaičiavau, kad 18 šalių leidyklos yra išleidę mano kūrinius.

Apie „žinomumą“... Aplankytų šalių skaičius nelabai ką pasako, nes, tarkim, gavus kokio nors fondo ar savo šalies institucijų (kas įprasta kitose šalyse) palaikymą, ar apskritai pasitaupius pinigų (kas taip pat gana įprasta tarp turtingesnių šalių menininkų), galima koncertuoti visuose pasaulio kraštuose.

Eksperimentinė muzika - tai nekomercinė muzika ir tokios muzikos gerbėjų klubų nėra. Šios muzikos „žinomumas“ skleidžiasi tam tikrose bendruomenėse, scenose.

Lietuvoje garso menu domisi tiek žmonių, kiek ir turi domėtis, kaip ir likusiame pasaulyje. Sienų dėl interneto nebeliko, ir padedama virtualios realybės sound arto bendruomenė naudojasi visais naujųjų technologijų privalumais ir yra labai atvira, gyvybinga.

- Palygink užsienio šalių ir Lietuvos kultūros politiką. Teko girdėti, kad užsienyje eksperimentinės muzikos projektai finansuojami valstybės. Kada Lietuvoje būtų galima įsivaizduoti tokį dalyką? Kas turėtų pasikeisti, kad tai įvyktų?

- Kaip jau minėjau, užsienyje, sakykime, Anglijos, Olandijos, Portugalijos kultūros institucijos stipriai remia garso meną, todėl tų šalių menininkai labai plačiai pristatomi pasauliui ir tai skatina tų šalių menininkus tobulėti ir pastoviai atsinaujinti. Remiamos ne tik menininkų kelionės, bet ir rengiami įvairūs garso meno projektai įvairiai – per kompaktines plokšteles, parodas ar festivalius - pritraukiantys ir kitų šalių kūrėjus.

Neseniai teko sudalyvauti dviejuose projektuose Anglijoje ir Airijoje. Kompaktinė plokštelė „Soundtrack for a Mersey tunnel“ (2008 m. ją išleido www.alandunn67.co.uk; tai – konceptualus 27 atlikėjų albumas, kuriame yra Ginto K kūrinys „The Light at the End of the Tunnel“, - M.P.), buvo inspiruota 2 minučių ir 33 sekundžių, praleistų autobuse Nr.433, Mersey tunelyje, jungiančiame New Brightoną su Liverpooliu. Puikaus dizaino leidinys išleistas 433 egzempliorių tiražu.

Airijoje, Corko mieste, išleistas garso meno albumas „Bent it like Beckett“, skirtas airių rašytojo nobelisto Samuelio Becketto (1906-1989) 100-osioms gimimo metinėms paminėti, kuriame dalyvauja 100 garso menininkų iš viso pasaulio. Visa tai buvo remiama valstybinių institucijų.

Lietuvoje sunkiai įsivaizduoju panašių krypčių projektus, remiamus valstybės institucijų. Tačiau kadangi garso menas šiuo metu yra neatskiriama naujosios muzikos, šiuolaikinio meno dalis, garso meną Lietuvoje palaiko institucijos, kurių darbas tai daryti, bet viskas daroma be nuodugnaus išmanymo ir be meilės. Taip padarytas darbas lieka tik pliusiuku meno paraštėse...

- Ar galėtume užsienio eksperimentinės muzikos scenas skirstyti pagal šalis (pvz., švedų, amerikiečių ir kt.), o Lietuvoje – miestus (Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Klaipėdos, Utenos scenos)? Kokie jų skirtumai?

- Stereotipiškai žiūrint, Prancūzijoje tvirta elektroakustinė, Vokietijoje - techno, Skandinavijoje - industrial, Japonijoje - noise muzika. Bet tai - tik paviršutiniškas vertinimas. Per daug viskas susimaišę ir nacionaliniu pagrindu muzika nėra nei klausoma, nei publikuojama. Sistemingos kai kurių žymių įrašų firmų kryptys tam tikra prasme pakeitė nacionalinius bruožus. Tarkime, visi žino Vokietijos leidybinę firmą „Raster-Noton“ (tai - 1996 m. Chemnitzo mieste įkurta kompanija, leidžianti minimalistinės muzikos atlikėjų kompaktines plokšteles, - M.P.), jos skonį, suvokia, ko iš jų tikėtis.

Net ir festivaliai, į kuriuos dėl finansinių priežasčių dažniausia kviečiami vietiniai atlikėjai, muzikine dalimi panašūs skirtingose šalyse. Lietuva šiuo atžvilgiu per maža, kad joje būtų kažkokie susiskaldymai, nors prisipažinsiu, kad, pavyzdžiui, Kaune man koncertuoti visada maloniau nei Vilniuje.

- Kokios naujausios eksperimentinės muzikos kūrimo tendencijos?

- Reikia gyventi savo laikmečio aktualijomis, naudotis tomis galimybėmis, išraiškos priemonėmis, kurias suteikia laikmetis. Man nuoširdžiai gaila akademinių kompozitorių, kurie apsiriboja 200 metų senumo muzikos išraiškos priemonėmis, kurdami muziką klasikinės sudėties simfoniniam orkestrui. Visi garsūs kompozitoriai gyveno savo laikmečio gyvenimą, buvo savo laikmečio muzikos novatoriai, ieškojo naujų išraiškos priemonių.

Ne veltui Karlheinzas Stockhausenas (1928-2007) yra pasakęs, kad jei šiais laikais gyventų Ludwigas van Beethovenas (1770-1827), jis dienas ir naktis praleistų elektroninėje studijoje. Šiuolaikinis kompozitorius turėtų domėtis, ieškoti ir mokėti naudotis šiuolaikinių technologijų teikiamomis garso išgavimo, apdirbimo, perteikimo priemonėmis, nes įprastai natomis užrašyta muzika jau neatspindi šiuolaikinės muzikos galimybių.

Kaip minėjau, dabar - savotiškas kristalizacijos laikotarpis, jame visko po truputį - ir technologijos, ir kūrybos metodai nusistovi. Esminį vaidmenį vaidina pati muzika, o ne muzikos koncepcija. Apskritai manau, kad konceptuali muzika yra blefas. Būtent garso meno terminas slepia nuostatą, kad atsiribojama nuo klasikinio muzikos supratimo, bet aš sakyčiau, kad atsiribojama tik nuo tradicinių muzikos išraiškos priemonių, nes ir eksperimentinėje muzikoje esmė yra pati muzika, muzikalumas.

Tautologiniame lygmenyje, kai žmonės nesupranta muzikos, pavadina ją konceptualia muzika. Bet dažniausia tai yra muzikinės patirties, bagažo stoka. Kiekvienai muzikai „atrakinti“ reikalingi tam tikri raktai, bet tai nėra konceptualumas.

Nemanau, kad daugelis projektų – laikini. Aš matau žmones scenoje apie 10 metų ir regiu, kaip vieni kyla, kiti krenta, o tai, sakyčiau, yra visiškai normali situacija mene. Atskiriems projektams pasirenkami skirtingi vardai - čia jau spręsti tam, kas taip daro, vėlgi situacija pakankamai normali. Šiuo metu muzikos daug ir dominti gali keli dalykai iš karto, nors aš, tiesą sakant, abejočiau, ar vienas žmogus gali kokybiškai kurti skirtingų stilių muziką.

- Ar niekada nekilo noras emigruoti? Galbūt tai padėtų skleisti tavo kūrybą?

- Nors puikiai jaučiuosi užsienyje, ypač dideliuose miestuose, ir mintys apie emigraciją nuolat sukasi galvoje, vis dėlto abejoju, ar kada išvyksiu gyventi kitur. Gal gyvenimas didmiestyje duotų stimulų kūrybai, bet, manau, yra ir savotiškų minusų – būtent, pastovus skubėjimas. Nesakau, kad kūrybai reikia kažkokio ypatingo nusiteikimo ar aplinkos, bet, tarkime, neįsivaizduoju savęs kuriančio lėktuve, kaip tai darė „Goem“ (1996 m. įkurtas olandų Franso de Waardo, Peterio Duimelinkso ir Roelo Meelkopo trio vieną albumą – „Abri“ – įrašė būtent taip, - M.P.).

Kavos gėrimas vienose kavinėse su garsiais žmonėmis nevilioja, nes esmė - kūryba, jos kokybė. Tik tai domina leidėjus. O ir šiuo metu dalyvauti pasauliniuose įvykiuose galima neišeinant iš savo kambario.

Nors dėl emigracijos niekada negali žinoti...

- Kokie tavo artimiausi planai?

- Future is now.