Izolda Keidošiūtė. „Ne“

1988 metais spaudžiamas tarptautinės visuomenės diktatorius Augusto Pinochetas buvo priverstas sutikti su demokratiniais rinkimais, kurių jis nesirengė pralaimėti. Balsuoti buvo galima tik už diktatorių - „taip“ arba prieš jį ištarus „ne“. Septyniolika partijų susijungė į vieną bloką ir gavo televizijoje tik penkiolika minučių eterio laiko. Visas kitas laikas priklausė diktatoriaus valdžiai. Niekas netikėjo pergale. Tauta nesiruošė dalyvauti referendume, balsuoti prieš diktatorių ir netikėjo, kad bus paskelbti teisingi rinkimų duomenys. Rinkimų išvakarėse „Ne“ nariai sakė, kad jiems reikalingas stebuklas. Ir jis įvyko. Pinochetas buvo priverstas paskelbti tikruosius rinkimų rezultatus ir referendumą pralaimėjo.

Ką mes žinojome apie šį Čilės laikotarpį? Mūsų žinios baigėsi Vytauto Žalakevičiaus filmais. Niekšas generolas Pinochetas padarė šalyje perversmą ir nužudė demokratiškai išrinktą prezidentą Salvadore Allende. Tūkstančiai žuvusių, dingusių, suimtų... Ir paskui jau nebežinojome nieko, kol neišgirdome, kad Pinochetas buvo priverstas išeiti į atsargą.

Tai, kad kiekvienas prievartos režimas anksčiau ar vėliau žlugs, yra akivaizdu, klausimas tik kada? Čiliečių režisieriaus Pablo Larraino drama „Ne“, nominuota „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas, kelia rimtesnį ir įdomesnį klausimą: kaip? Kokie mechanizmai veiksmingiausi šioje kovoje? Tačiau „Ne“ nėra filmas apie tai, kaip opozicija nugalėjo diktatūrą. Todėl tegul ši tema negąsdina nuo politikos nutolusių žiūrovų. Pirmiausia, filmas apie reklamos galias ir talentingus viešųjų ryšių specialistus. O su šiais dalykais susiduriame kiekvienas. Arba tiksliau šis filmas apie vieną talentingą profesionalą, kuriam aplinkybės lėmė pakeisti savo šalies likimą.

Režisierius Pablo Larrainas, gimęs 1976 metais, jau po Pinočeto pučo, išaugo aristokratiškoje dešiniųjų politikų šeimoje. A.Pinocheto režimo metais jo tėvai užėmė labai reikšmingas pareigas. „Ne“ jau trečiasis režisieriaus filmas, demaskuojantis tą epochą. Dažnai politikų – tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų – vaikai nenori lįsti į politiką, nes žino, kaip viskas nėra paprasta: politikoje nėra juodo ar balto. Tai žino filmo režisierius ir perteikia tas žinias filmo herojui, talentingam reklamos kūrėjui, dirbančiam stambiame televizijos kanale - Rene Savedrai.

Politinio emigranto sūnus, kurio buvusi žmona disidentė, pats Rene niekada nebuvo aršus generolo priešas. Ilgus metus praleidęs toli nuo gimtosios Čilės ir iš esmės tik dėl pinigų grįžęs į tėvynę Savedra yra visai sėkmingas žmogus. Jis turi atskirą namą solidžiame kvartale, sportinį automobilį ir pakankamai pinigų. Jis pats augina sūnų, nes mama kiekvieną akimirką gali patekti už grotų. Visa tai jis pasiekė savo talentu ir staiga patenka į situaciją, kai gali viską prarasti per akimirksnį. Tėvo draugas opozicionierius pakviečia Rene padėti jų reklaminei kampanijai. Atėjęs tik patarti susivienijimui „Ne“, netrukus azarto pagautas, jis įsitraukia į šį darbą ir ima vadovauti kampanijai, rizikuodamas ne tik savo gerove, bet ir sūnumi, laisve, teise į darbą... Likimo išdaiga – tolimas nuo politikos žmogus tampa tuo, kuris nugali diktatūrą.

Pirmiausia Rene turi įrodyti savo poziciją darbdaviams – opozicinių partijų lyderiams. Jis konfliktuoja
su dogmatiškais užsakovais ir priverčia juos atsisakyti savo stereotipų. Profesionalumas, o ne aklas tikėjimas nusveria visas abejones ir pasipriešinimą, nusiteikimas laimėti, kai pergalė įtvirtinama reklaminiuose šūkiuose, klipuose, kadruose...

Vietoj numatytų atsiminimų apie Pinocheto piktadarybes, kampanijos svarbiausia idėja tampa žmogaus gyvenimo stimulas, jo laimės siekis, optimistiniu „Ne“ šūkiu tampa žodis džiaugsmas. Viskas ima tekėti ne pagal įprastus propagandos kanonus, o pagal paslaptingas reklamos įstatymus. Prasideda estetinis karas ir lyg „atsitiktiniai“ į tai įsipainiojęs Rene laimi kaip reklamų profesionalas, o ne politinių idėjų autorius. Keisčiausia, tai duoda rezultatų ir nesvarbu, kad Rene savo politinėje kampanijoje naudoja tuos pačius šūkius ir vaizdelius kaip mikrobanginės ar naujo serialo reklamose. Tik šį kartą jis parduoda svajonę, o ne prekę. Nereikia kalbėti apie tuos, kurie dingo be žinios ar buvo nužudyti, reikia sukurti kažką panašaus „aš niekada nemačiau tiek gražių sudvasintų veidų“ ar „ateitis priklauso mums“, „taip toliau negali tęstis, geriau pašokime...“ Reikia naudoti reklamines strategijas, kad nugalėtum politinį priešininką.

Dramaturginį konfliktą sustiprina ir Rene kova su savo bosu, kuris palaiko valdžios kampaniją. Rene viršininkas išgyvena, kad jo talentingiausias darbuotojas pereina pas priešininkus ir stengiasi visais būdais tam sutrukdyti: įkalbinėdamas, regzdamas intrigas ir net grasindamas. Iš esmės tai dviejų talentingų viešųjų ryšių meistrų dvikova. Nenuostabu, kad pasibaigus kovoms, jiedu vėl susitinka darbe, neseniai buvę priešai vėl kartu, nes mėgsta reklamą ir moka ją daryti.

Tačiau žiūrėdami filmą mes staiga suvokiame, kad mes matome itin asmenišką labai vienišo žmogaus istoriją, atsidūrusio pačiame centre įvykių, kurių pats iš esmės nesupranta ir turbūt pakeistų visą šią atsitiktinę sėkmę į paprastą, normalų žmogišką gyvenimą. Jam daug svarbesnis tas mažytis jo nuosavas pasaulis, kur yra mažas sūnelis ir buvusi žmona, taip dažnai patenkanti už grotų už dalyvavimą gatvės riaušėse. Galbūt būtent norėdamas užkariauti šios moters pagarbą Rene patenka į „Ne „komandą, o gal galvodamas apie sūnaus likimą. Vienodai susvetimėjęs, susimąstęs jis riedlente vyksta į darbą ar su vaiku ant rankų klaidžioja tarp degančių automobilių, besipešančių su policija mitinguotojų ar slampinėja tarp džiūgaujančių tėvynainių. Rene šypsosi lyg per jėgą. Mintimis jis ne su čiliečiais, žengiančiais į šviesią ateitį, o ant buvusios žmonos naujo namo slenksčio, kai duris atidarė svetimas vyras. Gaelio Garcijos Bernalio herojus neatrodo labai laimingas, nespindi džiugesiu. Greičiau jis pasimetęs, mažumėlę pavargęs ir nustebęs, kad dar vienas toks sunkus užsakymas atliktas puikiai.

P.Larraino filmas įtikina, kad politinė reklama per pastaruosius dvidešimt metų pasikeitė tik dėl techninės pažangos. Filme jis naudoja 1988 metais vaizdo kamera filmuotus reklaminius klipus ir daug to laikotarpio kino kronikos. Ši specialiai pasendinta, išblukinta naujai filmuota dalis priderinta prie archyvinių kadrų. Subtili tų metų stilizacija iš pradžių net kiek trikdo, tačiau susidomėjęs istorija vėliau įsitrauki ir pasineri į veiksmą.

P.Larraino pasiekimas, kad pasakodamas apie revoliuciją per asmeninę istoriją, jis sugeba išlaikyti abiejų linijų patosą, nepainiodamas jų. Ir tampa aišku, net jeigu tu esi tas vaikinas, kuris padėjo laimėti revoliuciją, gali likti toks pat vienišius ir netapsi geresnis. Viskas, ką gali su ta sėkme padaryti – pelningiau ją parduoti.

Bet laukta laimė į Čilę neatėjo. Daugeliui nepatiko tokia įvykių tėkmė. Tai ypač suvokėme stebėję įvykius po diktatoriaus mirties 2006 metais – tuomet į Santjago gatves išėjo minios jo garbintojų bei priešininkų ir tai virto masinėmis riaušėmis tarp antagonistų stovyklų. Vieniems Augustas Pinochetas – diktatorius, kurio sąžinę slėgė daugelio čiliečių mirtys. Kitiems jis – ekonominio stabilumo garantas. Todėl filmas tėvynėje sukėlė labai prieštaringas reakcijas. Juo labiau, kad filme pavaizduoti šiandien gyvi ir esantys valdžioje politikai.

„Ne“ galime vadinti tikrai vienu populiariausių pastarųjų metų filmu iš Lotynų Amerikos. Jis teikia daug peno apmąstymams ir išvadoms ne tik čiliečiams, bet ir žiūrovams visame pasaulyje.

Ieva Motiejūnaitė. Kaip sukelti politinį perversmą?

Ko reikia imtis, kad savo šalyje pakeistum nusistovėjusią santvarką? Sukilimų? Revoliucijos? Kaip galima sugriauti diktatūrą? Ar tai įmanoma padaryti taikiomis priemonėmis? Ar pakanka gero humoro jausmo ir išradingumo? Į šiuos klausimus mėginama atsakyti Pablo Larraíno juostoje „Ne“.

Filmas nukelia į 1988 metų Čilę. Šalį, kurioje tebetvyro diktatoriškasis Augusto Pinočeto režimas. Dėl išorinio spaudimo Pinočetui lojalūs generolai nutaria pasidomėti, ar Čilės piliečiai pritartų Pinočeto viešpatavimui dar aštuoneriems metams. Todėl kiekvienas nacionalinis šalies kanalas vidurnakčiais ima transliuoti propagandinius, diktatorių šlovinančius ir opozicijos sukurtus filmukus.

Abi kampanijos imamos vadinti „Taip“ ir „Ne“. Pastaroji simbolizuoja pasipriešinimą diktarūriniam režimui. Nors opozicionieriai patys nelabai tiki savo sėkme, reikalai pasikeičia, kai su jais bendradarbiauti pradeda jaunas reklamos ekspertas Renė Savedra. Jaunojo vyro karjerą lėmė sėkmingos gaiviųjų gėrimų ir muilo reklamos. Netrukus Renė vadovaujama kampanija „Ne“ įgauna didelį pagreitį. Tačiau čia kyla neramumai: valdžia ima persekioti opozicionierius...

„Ne“ režisierius teigia pamenantis ne konkrečius įvykius, o šalyje tvyrojusią, įtampos kupiną atmosferą. Pablo Larrainas pamena, kad lemiamu Čilei momentu viešųjų ryšių kampanijas stebėdavo lyg įtemptas futbolo rungtynes. Režisieriaus teigimu, sukurti šį filmą jį įkvėpė paprasti ir taikūs žmonės, savo idėjomis pakeitę Čilės istoriją.

Filmas patraukia autentiškai atkurta atmosfera. Vaizdas didžiajame ekrane primena seną, VHS stiliumi nufilmuotą istoriją. Patikėti filmu priverčia ir įtikinanti aktorių vaidyba. Didelį postūmį istorijai duoda laisvę simbolizuojanti filmo pradžioje rodoma gaiviojo gėrimo „Free“ reklama. Ji puikiai parodo nuo fašistinio režimo pavargusių žmonių siekius ir norą išsilaisvinti. „Ne“ puikiai atskleidžia politinio spektaklio konstravimo principus, viešųjų ryšių kampanijų gebėjimą manipuliuoti žmonių mintimis ir priversti juos priimti šalies politiką lemiančius sprendimus.

Čia pat parodomas opozicionierių gyvenimas nedemokratinėje valstybėje, netiesiogiai keliamas klausimas, kodėl tokioje santvarkoje gyvenantys žmonės nenori pokyčių. Kartu atskleidžiama vidinė opozicionieriaus Renė drama, kuomet politinė veikla ima trukdyti ir kelti grėsmę asmeniniam gyvenimui.

„Ne“ visų pirma verta pamatyti istorinių ir politinių kino juostų mėgėjams. Filmas turėtų patikti ir besidomintiems reklamos poveikiu visuomenei. Kita vertus, filmo esmė atskleidžiama taip paprastai, kad jį suvoks ir tam tikrų istorinių žinių neturintis žiūrovas. Maža to, juosta atskleidžia, kaip rinkėjų nuomone manipuliuoja viešųjų ryšių kampanijos, vėliau nulemiančios ir tolesnę šalies ateitį.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)