Širdžių princese vadinama ledi Di buvo tituluojama gražiausia Didžiosios Britanijos moterimi, o 2002-aisiais sudarytame iškiliausių britų sąraše atsidūrė trečioje vietoje, aplenkusi tokius žinomus asmenis kaip Charlesas Darwinas, Williamas Shakespeare’as, Isaacas Newtonas ir buvusią savo anytą karalienę Elžbietą II.
Diana garsėjo ne tik elegancija, žmogišku šiltumu ir tikrais bei tariamais meilės nuotykiais, bet ir labdaringa veikla. Ji dalyvavo kampanijose prieš sausumos minas, sergančiųjų AIDS diskriminaciją, globojo įvairias labdaros organizacijas. Kartą princesė susipažino su ŽIV infekuotu baleto šokėju ir paprašė paskambinti jai, kai pajus artėjančią mirtį. Diana sėdėjo prie šokėjo lovos dvi dienas ir tris naktis iki pat paskutinio jo atodūsio. Moteris buvo apdovanota Prizu už žmogiškumą, už humanitarines misijas gavo aukso medalį.
Princesė buvo labiausiai fotografuojama pasaulio moteris, karališkoji įžymybė ir kartu karališkosios šeimos auka, mados dievaitė, charizmatiška kino žvaigždė, nors taip niekada ir nesifilmavo (Kevinas Costneris kartą prasitarė, esą ji turėjo vaidinti juostoje “Asmens sargybinis”). Melodrama buvo visas anksti nutrūkęs jos gyvenimas.
Princas pirmiau draugavo su Dianos seserimi
1961 metų liepos 1 dieną lordas Johnas Edwardas Spenceris su žmona Frances Spencer susilaukė trečiosios dukros, kurią pavadino Diana Frances. Nors tėvai labiau laukė sūnaus, mažylė buvo apsupta meilės ir rūpesčio. Tačiau ilgainiui idilė ėmė irti. Lordas dievino kaimo kraštovaizdį, medžioklę ir žvejybą, o ledi prie širdies labiau buvo miesto šurmulys ir elegancija. Tarp jų vis dažniau kildavo ginčų – mergaitė buvo įsitikinusi, kad pykstamasi dėl jos. Ketverių sulaukusiai Dianai mama nusamdė guvernantę, tuo tarpu tėvas nusprendė, kad jai reikėtų mokytis mokykloje-internate.
Droviai mergaitei tai skambėjo siaubingai. Jai visiškai nesinorėjo mokytis matematikos, istorijos, geografijos ir prancūzų kalbos, laikytis disciplinos. Dianai labiau norėjosi skaityti Barbaros Cartland meilės romanus. Tačiau ji garsėjo kaip paslaugi ir puiki derybininkė, padėdavusi spręsti konfliktus tarp bičiulių ir mokytojų bei mokinių.
Tuo metu Diana atrado naują aistrą – sportą, kuris galėjo suteikti ne tik pripažinimą, bet ir nusiraminimą. Ji susižavėjo plaukimu, nardymu, tenisu, rieduliu, baletu, netgi svajojo apie šokėjos karjerą. Tėvas išsiuntė ją į kitą mokyklą, tikėdamasis, kad ši tokius svaičiojimus išmes iš paauglės galvos. Diana visus penkerius metus svajojo apie grįžimą namo, o galiausiai net iš antro karto neišlaikė egzaminų. Tiesa, iš kilmingos šeimos kilusiai mergaitei tai nebuvo itin svarbu – geroms vedyboms to pakako.
Dianos tėvai dar prieš kelerius metus buvo išsiskyrę. Mergina visiškai nesvajojo apie grįžimą pas tėvą, juolab kad jo gyvenime atsirado nauja moteris – valdinga B. Cartland dukra. Taigi jau grafu tapęs J. E. Spenseris išsiuntė dukrą mokytis į Šveicarijoje esantį merginų institutą, kad ši įgytų žinių apie namų priežiūrą, siuvimą, virimą, etiketą.
1977 metų lapkritį grafo dvare Althorpe medžioklės proga surengtame vakarėlyje dėmesį į Dianą pirmą kartą atkreipė kone dvigubai vyresnis princas Charlesas, jos sesers Sarah draugas. Sosto įpėdinį patraukė jaunos merginos žavesys ir iš jos sklindantis gyvenimo džiaugsmas. Galų gale Diana buvo viena iš nedaugelio, ilgesingai nežvilgčiojusių į princą.
Netrukus Diana baigė mokslus ir grįžo į Londoną, pas motiną. Ji neturėjo jokios kvalifikacijos, kad gautų solidų darbą (tik vėliau pradėjo po kelias valandas per dieną dirbti vaikų darželyje), užtat dievino vaikščiojimą po parduotuves. Tai buvo savotiška kompensacija už ilgus metus su kukliais kišenpinigiais. Apkūnoka mergina buvo įsitikinusi, kad tik tikra gražuolė gali tikėtis puikaus jaunikio, todėl pradėjo laikytis dietų, kurios ilgainiui tapo didele jos gyvenimo problema. Nors Diana buvo nepatenkinta savo figūra, nuobodžiaudama daug laiko praleisdavo žiūrėdama muilo operas ir grauždama šokoladą bei sausainius. Mergina buvo nepratusi laiką leisti viena – jai reikėjo kompanijos, šurmulio. Ji nepasitikėjo savimi, ir kuo labiau jautėsi nesaugi, tuo daugiau valgė, o vėliau krisdavo ant sofos ir verkdavo.
Diana sulaukė kvietimo į Charleso 30-ąjį gimtadienį. Princas tuo metu buvo nutraukęs santykius su Sarah – kada nors karaliene galėjusi tapti mergina neapdairiai žurnalistui prasitarė nenorinti tekėti už įpėdinio. Netrukus Diana sužinojo, ką reiškia būti įtrauktai į “karališką darbotvarkę” – savaitgaliai su karališkąja šeima, plaukiojimas, priėmimai… 1980-ųjų rugsėjo 8-ąją “The Sun” paskelbė apie naują romaną karališkojoje šeimoje.
Tai reiškė ramybės pabaigą: visuomenės dėmesį, įkyrius žurnalistus. Diana naiviai pažadėjo papozuoti labiausiai ją erzinusiam fotografui, jei jis atstos. Šis taip pastatė merginą prieš saulę, kad nuotraukoje per ploną sijono kuo puikiausiai buvo matyti jos kojos. Charlesas, tai pamatęs, su šypsena replikavo: “Žinojau, kad turi puikias kojas, bet pražiūrėjau faktą, kad jos tokios žavios. Ar tau tikrai būtina jas kiekvienam rodyti?”
Blogi ženklai – jau per vestuves
Princas, 1981-ųjų vasarį vykdamas į Šveicariją slidinėti, žinojo turintis apsispręsti, ar nori vesti šią merginą. Karališkąją šeimą pažįstantys asmenys tvirtina, esą tai nebuvo meilė, bet Diana turėjo visas savybes, kurių reikėjo šiame rate. Grįžęs sosto įpėdinis pasipiršo. Tai išgirdusi mergina sumišo, todėl Charlesui teko įtikinėti, kaip tai yra jam svarbu. Vėliau Diana prisiminė tarsi iš šalies girdėjusi, kaip sako jį stipriai mylinti. “Kad ir ką meilė reikštų”, - į tai esą atsakęs princas.
Sužadėtuvės įvyko vasario 24 dieną – Charlesas užmovė ant Dianos piršto žiedą iš baltojo aukso su safyru ir 14 deimantų. Jie susituokė tų pačių metų liepos 29 dieną. Nuotakai buvo 20, jaunikiui – 33-eji. Dianos kelią iš Bakingemo rūmų į Šv. Pauliaus katedrą gatvėse stebėjo 600 tūkst. žmonių, per televiziją – 750 mln. Pirmą kartą per tris amžius sosto įpėdinis vedė anglę.
Santuokos ceremoniją sutrikdė keli nesklandumai. Diana supainiojo jaunikio vardų eilę, pavadindama jį Phillipu Charlesu Arthuru George’u. "Mieloji, tu ką tik ištekėjai už mano tėvo”, - pajuokavo princas. Šis taip pat suklydo sakydamas santuokos tekstą, o žiedą užmovė ant kairiosios, o ne dešiniosios rankos. Be to, galiausiai jis pamiršo pabučiuoti Dianą – gal tai buvo blogas ženklas?
Jaunavedžiai medaus mėnesį praleido Viduržemio jūroje, karališkojoje jachtoje “Britannia”. Ramybę trikdė ne tik įgula ir tarnai – Charlesas su savimi pasiėmė mokslinių knygų ir žvejybos reikmenis. Dianai, svajojusiai apie švelnumą, romantiškus saulėlydžius ant denio, pusryčius lovoje ir šokius po žvaigždėtu dangumi, tai sukėlė nusivylimą. Be to, karalienė Elžbieta II suplanavo jiems keletą oficialių vizitų į aplinkines šalis, jei jau jie atsidūrė tame pasaulio kampelyje… Likusią medaus mėnesio dalį pora praleido Škotijoje, tik šįkart – su karaliene ir jos vyru. Tačiau Diana nesiskundė mažai į ją dėmesio kreipiančiu Charlesu.
1982-ųjų birželio 21 dieną pora susilaukė pirmagimio princo Williamo Arthuro Philipo Louiso, kitų metų rugsėjo 15-ąją – princo Henry Charleso Alberto Davido, dažniausiai vadinamo Harry. Tėvą šeimos pagausėjimas itin džiugino – po pirmojo gimdymo atsidėkodamas jis padovanojo žmonai vėrinį su deimantais. Tiesa, kad jai labiau reikia dėmesio ir meilės, nepagalvojo. Dianą kamavo pogimdyvinė depresija, ji nuolat be priežasties verkdavo, ištisas dienas leisdavo lovoje, jausdamasi nereikalinga.
Tačiau ilgainiui moteris tapo puikia mama – sūnūs jai buvo patys svarbiausi gyvenime, jiems ji galėdavo atskleisti savo jausmus. Princas Charlesas buvo griežto auklėjimo šalininkas, todėl jis nuo pat mažumės reikalavo vaikams privataus mokytojo. Mama savo ruožtu pageidavo berniukus leisti į valstybinį darželį. Karalienė, savaime suprantama palaikė sūnų, tačiau vėliau abu princai lankė valstybines mokyklas.
Santuoka pradėjo byrėti iš karto
Atrodo, kad Charleso ir Dianos santuoka nuo pat pradžių buvo pasmerkta žlugti. Moteris pasakojo dar sužadėtuvių laikotarpiu jautusi, kad būsimojo vyro gyvenime svarbią vietą užima Camilla. Kartą Diana rado konkurentei skirtą dovaną – auksinę apyrankę, Charlesas į medaus mėnesio kelionę pasiėmė jos nuotrauką. Pavydo ir nerimo kamuojama jauna moteris susirgo bulimija.
Ilgainiui paaiškėjo, kad žmonės labiau mėgsta Dianą, o ne sosto įpėdinį. Šis vis labiau tolo nuo žmonos – jie niekada neturėjo bendrų interesų. Tai buvo didžiausia jų klaida – Diana galėjo ištisas valandas plepėti apie madą ir kiną, Charlesą traukė literatūra, istorija, tapyba, architektūra ir filosofija, pasivaikščiojimai kaime. Vienintelė moteris, galėdavusi pabudinti jo intelektą, buvo Camilla.
Ironiška, bet Diana septynerius metus buvo Britų santuokos pagalbos organizacijos prezidentė. Dar prieš tai, 1985-ųjų spalį, greičiausiai nusivylusi santuoka, ji bandė nusižudyti. Teigiama, kad bene labiausiai jos nervai buvo pakrikę 1987-aisiais. Tuomet trokštamos meilės ir švelnumo 26 metų moteriai suteikė vienas iš apsaugininkų ir sūnų jojimo treneris Jamesas Hewittas.
Tarp tikrų ir tariamų moters meilužių, kurių ji esą turėjo tiek gyvendama santuokoje, tiek po skyrybų, buvo minimi ir asmens sargybinis Barry Mannakee (ryšį su juo Diana paneigė), vedęs meno dirbinių prekeivis Oliveris Hoare, regbio žaidėjas Willas Carlingas, kardiochirurgas Hasnatas Khanas, su nekilnojamuoju turtu dirbęs Christopheris Whalley, bankininkas Philipas Waterhouse’as, Ispanijos karalius Chuanas Karlosas, daininkas Bryanas Adamsas, Kennedy klano atstovas Johnas F. Kennedy’is. Be to, ji esą palaikė artimus santykius su kažkokiu Jamesu Gilbey (neatmetama, kad vyras galėjo būti tik fikcija) – bulvarinėje spaudoje buvo pasirodžiusi jų pokalbio, kurio metu Diana tvirtino nenorinti pastoti, išklotinė.
1990-aisiais Diana ir Charlesas apsigyveno atskirai. Po poros metų, valstybinio vizito į Indiją metu, tapo aišku, kad jų santuokai atėjo galas. Teigiama, kad netrukus įvykusi poros kelionė į Korėją buvo paskutinis mėginimas išgelbėti šeimą.
"Bakingemo rūmai skelbia, kad Velso princas ir princesė išsiskirs. Karališkosios aukštenybės nesiekia skyrybų. Šis sprendimas priimtas susitarus abiem pusėms, vaikais ir toliau rūpinsis abi pusės”, - 1992 metų gruodžio 9 paskelbė tuometinis Didžiosios Britanijos premjeras Johnas Majoras. Nors apie netvirtą karališkąją santuoką buvo kalbama seniai, šie žodžiai vis tiek sukėlė šoką.
Po metų Londone vykusiame labdaros renginyje Diana paskelbė pasitraukianti iš viešojo gyvenimo ir atsidedanti sūnų auklėjimui. Publika buvo jos pusėje, nors karališkoji šeima uoliai stengėsi princą Charlesą pateikti kuo geriausioje šviesoje. Netrukus šis interviu pripažino palaikantis santykius su C. Parker-Bowles ir buvęs neištikimas žmonai.
Nors, atrodo, viskas buvo aišku, skyrybų procesas užtruko ilgiau nei pusketvirtų metų. Karališkasis teismas porą išskyrė 1996-ųjų liepos 15 dieną, po 15 metų santuokos. Sprendimas galutinai įsigaliojo rugpjūčio 28-ąją, 10.27 val., pagaliau susitarus dėl Dianai paliekamų privilegijų. Teismo rūmus ji paliko verkdama. Moteris prarado titulą “karališkoji didenybė”, bet galėjo ir toliau vadintis Velso princese. Jai leista gyventi Kensingtono rūmuose, kol sūnūs sulauks pilnametystės. Rūpintis sūnumis patikėta abiem tėvams. Be to, Diana išsikovojo, kad karališkoji šeima sumokėtų 33 mln. svarų ir kasmet jos labdaringiems darbams skirtų po 300 tūkst. svarų. Norėdama surinkti daugiau pinigų tam pačiam tikslui, moteris pradėjo pardavinėti savo sukneles ir galimybę pašokti su ja renginiuose.
Romantiškus planus sugriovė žūtis
Dar 1996 metų pabaigoje Diana sutiko vyrą, kuris tapo savotiška jos lemtimi. Jam buvo 41-eri, jis taip pat buvo užaugęs tik su tėvu, mėgo prabangų gyvenimą, buvo nelaimingai vedęs ir išsiskyręs. Egiptietis Dodi al Fayedas buvo nepaprastai žavus ir patrauklus vyras, pildęs kiekvieną princesės norą ir nuolat apiberdavęs komplimentais.
Sakoma, kad Diana ir Dodi buvo slapta susižadėję. Apie tai jie žadėjo paskelbti 1997-ųjų rugsėjo 1 dieną. Juvelyras, gaminęs žiedą, kuris esą papuošė moters pirštą, pasakojo, neva Dodi jam prasitaręs: “Šis žiedas yra mano gyvenimo meilei”.
Vyriškio tėvas, milijonierius Mohamedas al Fayedas, pietų Prancūzijoje turėjo vilą. Tai buvo pati geriausia vieta įsimylėjėliams, norėjusiems pabėgti nuo visuomenės dėmesio. Deja, žurnalistai juos užklupo ir čia – jie sekė kiekvieną poros žingsnį ir tapo šios trumpos meilės istorijos pabaigos priežastimi.
Paskutinėmis tų metų rugpjūčio dienomis Diana ir Dodi plaukiojo po Viduržemio jūrą, aplankė kelias salas. 30-osios vakarą nuskridę į Paryžių, jie išėjo pasivaikščioti po Eliziejaus laukus ir pavakarieniauti “Ritz” viešbutyje. Keliolika minučių po vidurnakčio pora išėjo pro galinį išėjimą, bandydami sumėtyti pėdas įsėdo ne į “Mercedes 600”, o į paprastesnį “Mercedes 280”. Prie vairo įsitaisė apsaugininkas Henri Paulas, greta – jo kolega – Trevoras Rees-Jonesas.
Santarvės aikštėje mašiną pasivijo keli fotografai. Norėdamas atsiplėšti nuo jų, vairuotojas akceleratorių spaudė vis smarkiau. H. Paulas pasirinko trumpiausią kelią – palei seną, paskui – tuneliu po Almos aikšte. Leistinas greitis čia – 80 km/h, o mersedesas lėkė 180 km/h. Vos įvažiavęs į tunelį apsaugininkas nesuvaldė sunkaus automobilio, šis slystelėjo, kelis kartus trinktelėjo tai į vieną, tai į kitą sieną ir galiausiai sudužo į tryliktą betono koloną. Buvo lygiai 0.25 val.
Dodi ir H. Paulas žuvo akimirksniu. Kitas asmens sargybinis buvo gyvas, tik be sąmonės. Dianos galvą prispaudė sėdynė. Ji buvo praradusi sąmonę ir vos kvėpavo. Prie jos pribėgo gydytojas, kuris avarijos metu kaip tik važiavo priešpriešiais. Kadangi priekyje sėdėjęs keleivis atrodė labiausiai sužeistas, gydytojas pirmiausia puolė rūpintis juo. Gale sėdinti moteris sumojavo rankomis – tai reiškia, kad sužeistajam trūksta deguonies. Medikas jai užmovė su savimi turėtą deguonies kaukę.
Žmonės iš sumaitotos mašinos – ją teko supjaustyti – buvo ištraukti tik po valandos. Diana iš karto buvo nuvežta į ligoninę ir operuota. Paaiškėjo, kad pažeista vena, buvo prasidėjęs smarkus vidinis kraujavimas. Medikams pavyko užverti veną, tačiau netrukus princesės širdis sustojo. Jos atgaivinti nepadėjo net širdies masažas. Kova už moters gyvybę buvo pralaimėta 3.57 val.
Tos pačios dienos popietę Dianos kūnas buvo parskraidintas į Didžiąją Britaniją. Oro uoste, be artimųjų, lėktuvo laukė ir premjeras Tony Blairas. Nors moteris jau metus nebebuvo princo įpėdinio žmona, jos karstas buvo uždengtas karališkąja vėliava, o kūnas pašarvotas karališkojoje koplyčioje St. James rūmuose.
Nepaisant anksčiau tvyrojusios šaltokos atmosferos tarp Dianos ir karalienės Elžbietos II, rugsėjo 5-ąją, laidotuvių išvakarėse, ši pasakė kalbą. Teigiama, esą šiais žodžiais monarchė parodė tautai esanti ne tik valdovė, bet ir netektį išgyvenantis žmogus.
Laidotuvių procesiją Londone stebėjo šimtai tūkstančių žmonių, per televiziją – dar pustrečio milijono. Tąkart dainininkas Eltonas Johnas pirmą kartą atliko garsiąją "Candle in the Wind". Diana amžinojo poilsio atgulė nedidelėje saloje jos šeimai priklausančiame Althorpo dvare.
Po avarijos liko daugybė neatsakytų klausimų
Praėjus pirmajam šokui dėl vos 36 metų sulaukusios princesės žūties, buvo pradėti kelti įvairūs klausimai dėl šios beprasmės tragedijos. Iš pradžių labiausiai buvo kaltinami fotografai, kurie vijosi mašiną kone prilipę prie jos. Tačiau, nors jei ne paparacai, tokios skaudžios nelaimės gal ir nebūtų buvę, kaltė turėtų tekti ne vien jiems.
Kraujo analizė parodė, kad H. Paulas buvo girtutėlis – kraujyje buvo rasta tris kartus daugiau alkoholio, nei leidžia Prancūzijos įstatymai, lyg jis būtų išgėręs aštuonias taures viskio. Be to, medikai kraujyje esą aptiko narkotikų pėdsakų. Bet kaip atsitiko, kad profesionalus apsaugininkas galėjo ryžtis sėsti už vairo visiškai girtas? Gal teisūs vienos iš konspiracijos teorijų autoriai, kad jo kraujo mėginys buvo pakeistas vieno savižudžio krauju? Juolab kad vaizdo įrašuose iš viešbučio matyti, kad H. Paulas visiškai tvirtai laikosi ant kojų. Tiesa, DNR analizė parodė, kad tirtas tikrai jo kraujas.
Toje vietoje, kur mašina rėžėsi į koloną, nebuvo apsauginio metalinio barjero, taigi smūgiui galėjo užtekto vos menko slystelėjimo. Niekas iš buvusiųjų mersedese nebuvo prisisegęs saugos diržų – jie, manoma, galėjo išgelbėti Dianos gyvybę. Kodėl vairuotojas taip smarkiai viršijo greitį? Norėdamas pabėgti nuo paparacų ar padaryti įspūdį princesei? Tiesa, vėliau buvo aiškinama, esą greitis avarijos metu buvo tik 95–110 km/h, bet vis tiek dvigubai didesnis, nei leistina.
Taip pat buvo kalbama, esą kažkas – britų ar užsienio specialiosios tarnybos, gal net princas Charlesas ar kiti karališkosios šeimos atstovai – galėjo “suorganizuoti” šią nelaimę. Praėjus keleriems metams britų spaudoje pasirodė dešimt mėnesių iki avarijos rašytas Dianos laiškas, kuriame ji nuogąstavo galinti būti nužudyta, sugadinus mašinos stabdžius. Konspiracijos teorijas itin eskalavo sūnaus netekęs M. al Fayedas. Jis taip pat tvirtino, kad moteris galėjo lauktis kūdikio.
Prancūzijos pareigūnai po tyrimo paskelbė, esą avarijos priežastis buvo didžiulis greitis ir vairuotojo apsvaigimas. Vėliau tyrimą atlikę britai paskelbė, kad viskas buvo “kur kas labiau komplikuota, nei galvojama”, o M. al Fayedas turėjo teisę kelti kai kuriuos klausimus.
