Palangoje šią vasarą nemažai laiko praleidžiančiam aktoriui šis miestas nėra tas, kur jis norėtų praleisti savo atostogas. Čia Vytautas nesiilsi dėl vienos labai paprastos priežasties – išėjęs į J. Basanavičiaus gatvę aktorius susilaukia ypač daug dėmesio, kuris atsipalaiduoti tikrai neleidžia. Todėl lietuvių pamėgtą kurortą jis iškeičia į poilsį prie jūros Latvijoje.
“Jei tik nueinu į populiarias, poilsiautojų lankomas vietas, tuoj pat turiu fotografuotis su visais norinčiais. Tad kokios čia atostogos, papūgėlių šeimininkams prie tilto tai bent moka pinigus, o aš tokiose situacijose irgi pasijaučiu kaip koks gyvūnėlis, tik jokios iš to naudos”, - juokauja aktorius.
Vytautas Šapranauskas patikina, kad savo pasirodymuose juokauti sau leidžia beveik visomis temomis: „Na žinote, nebent urologine tematika juokauju atsargiai. Yra begalė šlykščių anekdotų, kurių tikrai nepasakočiau susirinkusiai publikai. Tai tik tiek“.
Aktorius, sugebantis juoko virusu užkrėsti tūkstantinę publiką, prisipažįsta pats turintis labai nedaug žmones linksminančių autoritetų.
„Turiu tik vieną guru – tai Michailas Žvaneckis. Nors dabar visi alpsta nuo „Comedy club“ žanro, aš jo nelabai mėgstu. Nedaug humoristų tai daro iš tiesų profesionaliai, o visa kita yra truputėlį lėkšta ir banalu“.
O kaip dėl britiško humoro? V. Šapranauskas įsitikinęs – britišką humorą supranta tiktai patys britai. Artistui jis nejuokingas, nutolęs nuo mūsiškio mentaliteto – gyvenime mes nekalbame miglotais palyginimais, o viską rėžiame tiesiai šviesiai.
V. Šapranauskas patikina, kad suvaldyti didžiulę žiūrovų minią salėje ar kelias valandas vesti renginį tiesioginiame televizijos eteryje – streso prasme vienas ir tas pats. „Aš labai jaudinuosi ir televizijoje, ir stovėdamas scenoje. Esu įsitikinęs, jeigu jau nesijaudini, reikia keisti profesiją. Ir kolegoms tą patį sakau – jei taip atsitinka, eik dirbti šaltkalviu. Jaudinsiesi tik kai pirštą nusipjausi, nes labai skaudės“, - sako Vytautas.
Reiklumo sau nestokojantis aktorius sako, kad Lietuvoje mažai meno kritikų, kurių nuomonės artistai paiso. „Į tokius kaip šis renginys kritikai apskritai nevaikšto. Jie gi mat intelektualai, - ironizuoja Vytautas, - man buvo svarbi kritikų nuomonė, kai aš buvau jaunas. O dabar manau, kad tai yra lengviausia pasaulyje profesija. Kiekvienas gali būti kritiku. Man labai juokinga, kai atsistoja kritikai prie kokio nors ypač abstraktaus, tarkime, Picasso paveikslo, ir bando įžvelgti, ką jis tuo norėjo pasakyti. O tas Picasso turbūt pusiau girtas pasidrabstė dažais ir jokios gilios minties ten nebuvo“.
Dalis aktorių, paklausti apie darbą teatre ir televizijoje, vienbalsiai tvirtina – į televiziją jie eina užsidirbti, o darbas teatre jiems teikia malonumą ir galimybę užsiimti tikrąja kūryba. Vytautas kitoks. Aktorius tokių kalbų nesupranta: „Taip kalba tie, kurie nesugeba televizijoje jiems paskirtų rolių atlikti taip gerai, kad jaustų iš to malonumą. Aš nesiimu darbų, iš kurių nepatiriu gerų emocijų, todėl darbas televizijoje man tiek pat malonus.
Aš visad sakau į televiziją ateinantiems artistams – jei tau neįdomu – nedirbk čia. Keisk profesiją. Geras parketo klojėjas gauna penkis tūkstančius litų. Bet niekas neina – visi nori į televiziją, nes čia tampi greitai atpažįstamas. O visi gi nori tapti žvaigždėmis“.
V. Šapranauskas niekada neviešina savo asmeninio gyvenimo. Jam svetimas pozavimas populiariems žurnalams ir lankymasis madinguose vakarėliuose. „Kiti net susimoka, kad patektų ant žurnalų viršelių. Ką gi, čia turbūt toks gyvenimo būdas. O aš nenoriu tam klanui priklausyti. Man tai visiškai neįdomu. Aš nenoriu pozuoti šalia visų tų klounų riestais batais ir ponių su povo plunksnomis. Mes gi burokų kraštas. Pas mus vienetai iš tikrųjų žino, ką reiškia aprangos kodai. O kiti kvietime radę užrašą „black tie“ puola skambinti draugams ar ieškoti internete, kaip neprašauti pro šalį. Bet vis tiek vaidina“, - stebisi žinomas vyras.
Aktorius patikina, kad jaunystėje ir jam žvaigždžių liga nebuvo svetima. Vytautas taip pat sekdavo kiekvieną apie save pasirodžiusią naujieną, o jo mama išsikirpdavo ir kruopščiai kaupdavo visus straipsnius apie sūnų.
„O paskui pagalvoji, ir kam gi viso to reikia. Tas dėmesys malonus tik pačioje pradžioje. O vėliau tai pradeda taip varginti. Dabar aš į prekybos centrus einu apsipirkinėti tik naktį, kai nėra žmonių. Pavargau pasirašinėti ant kasos čekių“, - pasakoja V. Šapranauskas.
Vytautui nebūdingos ir dažnos artistų kalbos apie scenoje išliejamas emocijas, kurių vėliau trūksta gyvenime: „Aš ir scenoje, ir gyvenime esu toks pats – pilnas emocijų. Jei pats savęs nepakutensi - niekas kitas tavęs nepralinksmins. Aš tokių aktorių labai daug pažįstu, kurie skundžiasi – o Dieve, aš nulipęs nuo scenos dar negaliu išeiti iš vaidmens. Arba nedalinu savo artimiesiems emocijų, nes jų man vėliau trūksta kuriant vaidmenį. Čia kažkokie pseudoartistai. Kai aš jaunas kažkada stovėjau prie scenos ir kaupiausi, vienas protingas žmogus priėjo man ir pasakė – tu ne spektakliui kaupiesi, tu savo abejones kaupi. Ir aš šituos žodžius jau tuomet įsidėjau į galvą“.
Į klausimą, ko reikia, kad taptum geru komiku, Vytautas atsako labai paprastai. „Žinote, kaip sako – geram daug nereikia, o blogam – niekas nepadės. Taip ir čia – arba turi humoro jausmą, arba ne. Aišku, išmokti galima viską, bet žiūrovai tai matys, - sako Vytautas, - žmogus be humoro jausmo – tai žmogus be ateities“.
