- Esate laisvai samdomas žurnalistas ir prodiuseris ar etatinis kanalo TV1 darbuotojas? Kokia pozicija geresnė – būti laisvam nuo darbdavio, bet ir nuolatinio (kad ir nedidelio), bet laiku mokamo atlyginimo, ar visgi būti po darbdavio padu, bet garantuotam tuo, kad atėjus tam tikrai mėnesio dienai į sąskaitą įkris honoraras? 

- Esu laisvai samdomas darbuotojas. Kurį variantą pasirinkti priklauso nuo tikėjimo savo laiminga žvaigžde, jeigu ja pasitiki, geriau būti laisvam, ypač, jei dirbi kūrybinį darbą. Jei pasitikėjimo ir tikėjimo stinga, tada geriau būti kaip moliuskui prilipus prie geldelės. Tačiau, kai moliuskas įgauna drąsos, atsiklijuoja, nuplaukia, patenka į vandenyno stichiją, patiria daugiau džiaugsmo negu tūnodamas geldelės viduje. Tokius jausmus patiria Džonatanas Livingstonas Žuvėdra. Manau, verta bent jau pabandyti būti laisvu. Antraip gali visą gyvenimą nugyventi nepabandęs ir dėl to gailėtis.

-Kiek laiko jūs pats mėginate būti moliusku be geldelės, kurioje saugu ar bent jau atrodo, kad saugu? 

- Porą metų. Buvo pats krizės įkarštis, bet kaip tik tuo metu pradėjau kurti laidas TV1 kanale, tad jokių pražūtingų krizės padarinių nepajaučiau. Žinoma, garantijų jokių nėra ir neaišku, kurią dieną šis malonus darbas baigsis. Dėl to esu dėkingas LNK kanalui, kad leido kurti šias laidas ir jas ilgą laiką finansavo.

Kanalo direktorė Zita Sarakienė patikėjo mumis, puikiai žinodama, kad reitingų nebus ir kultūros laidos niekada neatneš finansinio pelno. Pasisekė ir antrą kartą - turime laidos partnerį – Vytauto Didžiojo universitetą, kuris prisideda prie laidos finansavimo. Kai išplauki į stichijos vandenis sėkmės faktorius tikrai reikšmingas. Mano laidų pašnekovai, daug pasiekę žmonės, labai dažnai pripažįsta, kokia reikšminga jų gyvenime buvo sėkmė.

- Tačiau sėkmingus žmones esu girdėjusi kalbant ir kitaip, esą jokios atsitiktinės sėkmės nėra, kiek pats pasiimi, pasidarai, tiek jos ir turi. 

- Man taip neatrodo. Manau, žmogus toli gražu ne viską sprendžia pats. Per daug drąsu sakyti, kad mes esame savo likimo šeimininkai. Kaip teisingai pastebėjo Volandas iš „Meistro ir Margaritos“, vėžio mes tikrai nesirinktume.

- Iš jūsų kuriamų “Alchemijos” laidų mane labiausiai suintrigavo praėjusį pavasarį sukurta laida “Niekam nežinomas menininkas” apie bulgarų menininką Dogu Bankova ir jo kurtus koliažus. Kadangi darbai nepasirašyti ir beveik niekas nieko apie jį Bulgarijoje nežino, jūs retoriškai klausėte, kad galbūt toks menininkas niekada negyveno, o darbus kūrė grupė menininkų. Galbūt ką nors naujo sužinojote apie mistiškąjį Dogu Bankovą?

- Po mūsų laidos Bulgarijos ambasadorius buvo atšauktas iš Lietuvos ir, jei neklystu, iki šiol naujo ambasadoriaus nėra. Laukite tęsinio…

- Matydama nufilmuotus Dogu Bankovo koliažus, kurie, prisipažįsta net meno kritikai, keistai emociškai veikia ir savotiškai žavi, prisiminiau ne mažiau emociškai paveikius armėno Sergejaus Paradžanovo koliažus, kurie jam gyvam esant net nebuvo vertinami kaip rimti meno kūriniai. Kodėl koliažai taip sunkiai skinasi kelią į vadinamąjį aukštąjį meną? 

- To reikėtų klausti menotyrininkų. Aš negalėčiau profesionaliai į šį klausimą atsakyti. Mano prielaida – koliažas priverčia daugiau mąstyti, dirbti žiūrovų smegenis, tenka pačiam bandyti sukurti jungtis tarp koliažo detalių. Ne kiekvienas žiūrovas pasiryžęs dirbti. Publika visada labiau linkusi priimti grynas formas. Sunkiai skinasi kelią įvairūs tarpdisciplininiai menai. Tapybos darbas – viskas aišku, o jei kūrinyje atsiranda kokių kitų elementų, pradeda atrodyti, kad mus kažkas lyg bando apgauti. Pamirštame, jog menas gali būti visoks. O koliažą mes matome kasdien, mano laidos “Pasivaikščiojimai”, “Alchemija” taip pat yra koliažas. Jeigu matau, kad viskas laidoje pernelyg aišku, stengiuosi šį įspūdį sugriauti, kartais net ir tyčia. Noriu priversti žiūrovą galvoti, sukelti emocijas.

-Koks meno reiškinys niekada nepakliūtų į “Alchemijos laidą”? 

- Tokio nėra. Neįsivaizduoju varianto, kuris mums netiktų. Kaip sakė G. Marquezas, nei šiame, nei kitame pasaulyje nėra nieko, kas nebūtų naudinga rašytojui. Tai galioja ir man. O visų laidų esmė - paskelbti mintį ir noras, kad ji būtų išgirsta, ypač jaunosios kartos. Kultūra yra procesas, todėl svarbiausia – pasėti mintį kaip sėklą. Ji kartais sudygsta vienoje, kitoje, trečioje galvoje. Geriausia, kad sėklų būtų įvairių, tada atsiras sodas.

- „Alchemijoje” kalbinote ir Rūtą Šepetys, knygos “Tarp pilkų debesų” apie Sibiro tremtį autorę. Ši knyga tapo tarptautiniu bestseleriu. Knygų tokia tema bent jau Lietuvoje – lūžta. Kaip manote, kodėl būtent ši susilaukė tokios sėkmės? 

- Mes ne visada suprantame, kaip pasaulis funkcionuoja. Mums atrodo, kad mes išsilaisvinome ir įėjome į vakarų konceptą, bet iš tikrųjų mums dar labai toli iki tikrojo vakarietiško koncepto. Daugelį dalykų suprantame kitaip. Mums dar labai daug ko reikia mokytis. 

Rūta Šepetys parašė puikų romaną jaunimui. Jis yra apie tremtį ir tremtinius. Ir todėl Lietuvai labai pasisekė, juk žmonės skaito knygą kaip dramatišką istoriją ir tuo pačiu sužino mūsų istorijos faktus. Knyga Italijoje įtraukta į mokyklų programas, Japonijoje – į universitetų. Per dvidešimt metų mūsų vyriausybės nieko nepadarė, kad taip būtų, tai padarė viena rašytoja, ieškojusi geros temos savo knygai. Pasirodo, ši tema gali būti įdomi. Purkštavimu ir aiškinimu, kad mes niekam neįdomūs, dažniausiai dangstome savo pačių neįgalumą, nesugebėjimą, nenorėjimą išmokti, kaip reikia daryti.

Kažkodėl esame įsitikinę, kad komercinė literatūra - ne lygis. Aš niekaip nesuprantu, koks skirtumas tarp komercinės ir nekomercinės literatūros? Aš kuriu kultūros laidas komerciniame kanale ir labai gerai jaučiuosi. Ir stengiuosi iš visų jėgų, kad mano laidos būtų komercinės. Kai knygų mugėje pasakiau, kad R. Šepetys knyga vienintelė šioje mugėje verta dėmesio, pamačiau aplink daug nustebusių akių. Bet man taip atrodo – sakau tai labai nuoširdžiai.

-Pakalbėkime apie kitą jūsų laidą “Pasivaikščiojimai”. Vaikštote ir su inteligentiškąja kalbininke, docente I. Smetoniene, ir su neprognozuojamo elgesio dainininku E. Dragūnu – Selu. Gal ir N. Bunkę pasikviesite? 

- O kodėl ne, jei man tai pasirodys įdomu? Tai autorinė laida, jos autorius atsako už tai, kas bus ir ko nebus laidose, pasikliaudamas savo patirtimi ir skoniu. Jei žiūrovai susidomi tavo laidomis, gali drąsiau remtis savo nuomone ir tuo, kas tau pačiam atrodo įdomu.

Man atrodo, kad televizijose yra per mažai įvairovės. Esu labai laimingas, nes man, pavyzdžiui, nebūtina filmuoti tavo minėtos moters ar Radži, kai kitiems tai beveik privaloma, nes kitaip nebus reitingų. Galiu rinktis iš tūkstančių asmenybių, kurios gali labai praturtinti mūsų pasaulėžiūrą. Mano tikslas – įtvirtinti ir propaguoti įvairumą.

Mes, kaip ir visos pokolonialistinės šalys, esame suvaržyti, mūsų potrauminė savijauta – turėti tik vieną nuomonę, vieną požiūrį, vieną stabą, vieną religiją. Taip neturi būti. Kelias į išsilaisvinimą - per įvairovės pamatymą ir jos pripažinimą. Dėl to mano laidos svečiai - nuo Selo iki Antano Mockaus iš Kolumbijos. Jie abu kaip asmenybės vienodai vertingos. Žinoma, turiu vidinius kriterijus, pagal kuriuos pasirenku vieną ar kitą laidos pašnekovą, bet nesu linkęs jų atskleisti. Noriu, kad žiūrovas pagalvotų. Aš šiek tiek provokuoju, šiek tiek rizikuoju. 

Dirbant tokiose laidose patiri pašalinį efektą – galimybę ir privilegiją pabendrauti su asmenybėmis.

- Lietuvoje daugybę metų gyvenantis švedas Jonas Ohmanas kalbėdamas su jumis prisipažino, kad pirmą kartą jį čia atvažiavus labiausiai pribloškė pilkų vienodų namų Fabijoniškės. Kas jus labiausiai pribloškė kritiškame Ohmano žvilgsnyje į Lietuvą?

- Mano įprotis - niekada viešai nekomentuoti pašnekovų. Tai viena iš priežasčių, kodėl žmonės man duoda interviu. Gal kada nors parašysiu knygą, bet prieš tai turėsiu jų visų paklausti, ar jie sutiktų.

-Tai pasakykite aiškiai - kokie jūsų darbo principai? 

- Teigiu ir propaguoju maksimalų žurnalistikos padorumą ir korektiškumą. Jeigu mano pašnekovas prašo iškirpti kai kuriuos savo neatsargiai pasakytus žodžius, visada taip ir padarau. Ir toliau taip darysiu. Toks mano tikėjimas. Žmogus gali klysti, gali pakeisti nuomonę. Ir ačiū Dievui.

Aš nesuprantu žmonių, kurie nekeičia savo nuomonės. Protingas žmogus nuomonę keičia, jeigu gyvenimas parodo, kad jis klydo. Tik kvailys niekada nekeičia savo nuomonės. Man nesunku neskelbti tai, ko žmogus nebenori sakyti, juk visi turime žinoti, kad kalbėti viešai yra didžiulė atsakomybė. Juk galbūt esi paskutinis, kalbantis tą dieną žmogui, sėdinčiam ant balkono krašto. Ar tada tikrai pasakysi, ką galvoji? Ar pirmiausia galvosi, ką sakai? Veidmainystė sakyti, kad gali rėžti viską, kas tik šovė į galvą. Viešojoje erdvėje labai stinga kalbėtojo atsakomybės ir suvokimo, kokį atgarsį turės žodis. O paskui visi verkiame – kodėl Lietuvoje taip blogai.

- Žurnalistikos principai, kurių laikotės, deja, nėra labai populiarūs šiandienos žiniasklaidoje. Žurnalistai skatinami dirbti agresyviau renkant informaciją ir aiškinama, kad tolerancija žurnalistui kiša koją. Kokiomis aplinkybėmis susiformavo jūsų profesinės nuostatos? 

- Bet ar mes patenkinti tuo, ką gavome? Aš, kas įdomiausia, susiformavau ne šios, o dar tarpukario nepriklausomybės įtakojamas. Taip susiklostė, kad daug laiko leisdavau pas močiutę kaime, o ten, namo palėpėje, buvo sukaupta Smetonos laikų spauda. Visą savo vaikystę skaičiau „Naująją Romuvą“ „Kultūrą“, „Pavasarį“, „Lietuvos aidą“. Tada formavosi mano identitetas. Galėčiau ilgai pasakoti visokias smetoniškas istorijas, kurių aš tada prisiskaitydavau - apie prelato Olšausko bylą, lietuvių misionierių misijas Afrikoje. Sovietinis brežnevinis laikotarpis, kuriuo augau, buvo labai nuobodus, tai, ačiū Dievui, kad toje palėpėje, buvo smetoniškos spaudos. 

O mano pirmasis reportažas rodytas per LTV 1991 metų sausio 14-ąją. Gaila, neturiu įrašo. Mes nuvažiavome į Juragius Kauno rajone, filmavome žmones, kurie buvo pasiruošę ginti ten buvusį televizijos ir radijo retransliacijos centrą. Tai buvo mano debiutas televizijoje. Į sovietinę spaudą, ačiū Dievui, man rašyti neteko.

-Pokalbiams pasirenkate netradicines, labiau nuošalias vietas – vaikštote po Vingio parką, einate šalia geležinkelio bėgių. Tai krinta į akis bei sukuria savotišką emocinį foną. Kieno tai idėja? 

- Su režisieriumi Emiliu Vėlyviu vaikščiojome Kauno klinikų požemiais, ėjome klaustrofobiškais tuneliais, pro morgą. Kur filmuosimės, sugalvoju aš. Kartais susitikimo vietą tenka derinti prie pašnekovo. Antanas Mockus į Lietuvą atskrido kelioms dienoms. Jį šnekinti galėjau tik 45 minutes. Pliaupė kaip iš kibiro, todėl turėjome skubiai lipti į mano mašiną. Filmavome automobilyje, važinėdami po Kauną, nors laidoje už automobilio lango šmėžavo Bogotos vaizdai. Sumontavome, nes taip atrodė įdomiau. Tai buvo ne pasivaikščiojimas, o pasivažinėjimas.

- Ar galime tikėtis, kad “Snobo kinas”, kurio vedėjas buvote, kurioje nors televizijoje atgims gal kokiu kitu pavadinimu?

- Reikia viltis.

- Mirus kino kritikui Sauliui Macaičiui, mes, kino žiūrovai, pasigendame vedlio, vedžiojančio mus po kino labirintus ir jo nuomonės, kuria galėjai visiškai pasitikėti ieškodamas inofrmacijos, kurį filmą tau būtina pažiūrėti. Jūs nejaučiate gerų kino kritikų vakuumo? 

- Reikia daugiau linksmumo. Kaip sakė vienas mano laidos pašnekovų, JAV džiazo žvaigždė Bobby McFerrin sakė: „Žmonės savo gyvenime turėtų patirti daugiau džiaugsmo“. Kadangi iš kritikų nesijaučia jokio gyvenimo džiaugsmo, niekas jų ir neskaito. Į kiną nereikia žiūrėti per daug rimtai, tai klaida. Ir į save nereikia per daug rimtai žiūrėti, nes tai pati didžiausia klaida.

- Koks, jūsų manymu, Lietuvoje šiuo metu kultūrinis gyvenimas – įdomus, provincialus, nepakankamai intensyvus ar kaip tik - pasiūla per didelė? Kokia meno sritis silpniausia?

Mums visiems trūksta to paties – sutarimo. Kultūrinis gyvenimas Lietuvoje yra normalus, nenormalus būna tik karo ar okupacijos sąlygomis. Procesas visada yra normalus ir daugiau ar mažiau adekvatus esamai situacijai, šaliai.

Mes maža šalis, todėl ne visose simbolinėse pozicijose mums užtenka talentingų žmonių. Dėl to kyla daugiausia problemų. Nesuprasdami to, kartais pradedame ieškoti subjektyvių priežasčių, o jos yra objektyvios. Lietuva – puiki šalis, neįtikėtinai gera šalis. Čia man taip gera gyventi.

Važiuodamas pirmą valandą nakties per savo miestą Kauną dviračiu, aš kaifuoju. Kaunas yra nedidelis Europos miestas, su mažu gražiu senamiesčiu. Viskas ranka pasiekiama, bet kur galiu nuvažiuoti dviračiu. Saugu, grynas oras, švaru. Nereikia valandų valandomis kratytis metro traukiniais norint nuvažiuoti į darbą, o po darbo grįžti į namus.

Lietuvoje gyvena labai geri žmonės. O nepasitikėjimas, įvairūs pasitaikantys nesutarimai – tai pavergto proto pasekmės. Mums labiausiai stinga sąžiningos savirefleksijos – tiesiai, sąžiningai pasisakyti, kokie mes esame. Reikėtų pradėti nuo to.

Liustracijos iki šiol neįvykdėme, tad ko gi mes iš savęs norime? O kai viskas susivelia, pradeda atrodyti, kad aplink kažkokia nesąmonė, viskas blogai. Dar ne vėlu – puikiausiai galima susitarti. Natūralu, kad postkolonialinis būvis sukelia nepasitikėjimą, bet tai palaipsniui praeis. Ateinanti karta viską pakeis ir gyventi Lietuvoje bus daug linksmiau.

- Į jaunąją Lietuvos kartą daug kas kreipia akis ir viltis, bet juk jie išvažiuoja, palieka tėvynę. 

- Jie grįš. Daug kas sako – Lietuva išsivaikščios. Neišsivaikščios. Fizikos dėsniai už mus stipresni. Daug stipresni. Gerai, kad galima išvažiuoti. Ką kalbėti mažesniems už mus - estams, islandams, jei mes verkiame? Tai beprasmiškas verkimas.

Tokias nuomones priskiriu prie neatsakingo kalbėjimo. Nereikia visuomenės programuoti “Discovery” kanalo dramoms, kai drama sukuriama, kaip sakoma, lygioje vietoje. Dramatinis pateikimas yra aukščiausia manipuliacijos forma. Kodėl į viską žiūrime iš pozicijos “kas gali įvykti blogiausia?” Klauskime kitaip “kas gali įvykti geriausia?”

- Kažkada viename dienraštyje turėjote savo skiltį, kurioje net politikavote. Dabar jūsų tarp skiltininkų nematyti – kodėl? Nusprendėte, kad savo pastebėjimus pasiliksite sau ar supratote, kad jais vis tiek nieko nepakeisite? 

- Kai Sigito Parulskio paklausiau, kodėl jis, būdamas rašytoju, rašė ir kaip literatūros kritikas, jis man pacitavo Vaižgantą, kuris šio darbo ėmėsi nenorėdamas, nes nebuvo kam. Ir žadėjo pasitraukti iš karto, kai tik ateis tikrieji kritikai. Kadangi atsirado tikrųjų skiltininkų, tai man atėjo metas pasitraukti. Tuo metu man atrodė, kad būtina rašyti. Tuo metu maniau, kad taip reikia, o dabar aš manau, kad nereikia – toks sąžiningiausias atsakymas. Be to, aš rašau į savo tinklaraštį.

- Kokie jūsų šeimos vakarai – geras kinas ir geras vynas? 

- Gero vyno taurė gali būti. Mūsų šeima retai kada visi kartu vakarojame, nes visų interesai skiriasi. Aš dažniausiai iki vėlumos dirbu savo kambarėlyje. Vienai dukrai tuojau bus 19, o kitai 9-eri, tad kiekviena laiką leidžia pagal savo poreikius. Mes - kiekvienas sau. Gaila, kad bendrų vakarų neturime...

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (248)