Paklausta, ar dukrai pasakojo mokyklinius nuotykius, skaudžias pamokas, pirmokės mama sakė to daryti neskubėjo - dar bus progų, kai mergaitė pati patirs ką nors panašaus. Andrejus apskritai mažai kalba apie savo mokyklinius laikus, mieliau pasakoja apie vaikystės kiemo draugus.
"Normalu, kad prieš olimpiadą Andrejui ne dukters rugsėjo pirmoji rūpėjo", - pasakoja moteris, pasirūpinusi, kad duktė turėtų kuprinę, reikalingus daiktelius mokyklai.
Dukra kaip tėtis
Pora aštunti metai kartu. Susipažino tuomet, kai Marijos šeima persikraustė į naujus namus - į butą Andrejaus tėvų kaimynystėje. Jųdviejų tėvai ir dabar kaimynai - bičiuliauja. Ir varžybas, kai penkiakovininkas kovojo dėl medalio, stebėjo visi drauge Marijos namuose.
Atstumas jiems - ne kliūtis. Kol Andrejus treniruojasi Vilniuje, stengiasi kiekvieną savaitgalį grįžti į uostamiestį.
Dukra Anastasija, sekdama Andrejaus pavyzdžiu, taiko į sportą, lanko meninę gimnastiką. "Jos charakteris panašus į Andrejaus: yra labai užsispyrusi ir siekia tikslo iki galo. Mes kiekvienas kažką aukojame, kad pasiektume aukštumų", - apie šešerių metų atžalą pasakojo mama, nebijanti, kad ir dukrai teks daug aukoti dėl sporto. Marija ir pati ragavo sportinių išmėginimų - vienuolika metų šoko pramoginius šokius. Dabar savo malonumui lankosi baseine.
Marija pasakoja penkiakovininkų kovą Pekine stebėjusi audringai. Kad nieko nepraleistų, darbe susikeitė su kolege. "Su dukra nuo pat devintos valandos ryto iki ketvirtos vakaro nesitraukėme nuo televizoriaus. Aš žinau, ką tai reiškia Andrejui. Mažai kas supranta, kiek pastangų jis įdėjo. Bronza - labai brangus apdovanojimas", - sakė Marija, uostamiestyje dirbanti kosmetologe. Moteris buvo tiesiog perėmusi visą priešolimpinį jaudulį.
Penkiakovininko mama Tatjana irgi stebėjo transliaciją, kai sūnus kovėsi dėl medalio. Nesikuklina, atvirai sako, kad tikėjosi Andrejui aukso. Vis dėlto įdėtas ne vienerių metų sunkus darbas. Eina dvidešimti metai, kaip Andrejus sportuoja. Mama buvo to liudininkė. Atsakingo vaikino niekada nereikėjo raginti, pats veržėsi sportuoti, dirbo sąžiningai.
Prieš išvykstant sūnui į Pekiną, mama laikėsi nuostatos: "Kaip bus, taip bus" ir jokių savo nuojautų ar "užsakymų" Andrejui neperdavė. Tiesiog džiaugėsi, kad jis vyksta į tokį renginį.
Kaip pasakojo brolis Vladimiras, bronzos laimėtojo sutikti buvo visa šeima: tėvai, dėdė, Andrejaus dukrelė Anastasija ir jos motina Marija. "Tai, kad prieš ketverius metus buvo sidabras, dabar bronza, neturi reikšmės. Čia nepaprasta pergalė", - teigė Andrejaus brolis Vladimiras. 23 metų vaikinas aštuonerius metus gyvena Vilniuje. Čia ir mokyklą baigė, neakivaizdžiai studijuoja kūno kultūrą Vilniaus pedagoginiame universitete. Viskas "per brolį", kuris jaunėlį pakvietė į Vilnių mokytis ir sportuoti. Vladimiras irgi siekia sportininko karjeros - žaidžia futbolą, nors kol kas traumos sportininkui neleidžia įsibėgėti.
Sportininko auka
Jis žino, kad sportininkai privalo daug aukoti. Taip ir Andrejus: rečiau susitinka su tėvais, Marija ir dukra. Patiriamos traumos, įtampa atsiliepia sveikatai.
Su broliu sportininkas susitinka dažnai, kalbasi apie penkiakovę, futbolą, treniruotes, traumas. "Geresnio autoriteto negalėčiau turėti. Man pasisekė, kad turiu tokį brolį", - sako Vladimiras. Jis žavisi ne vien vienuolika metų vyresnio brolio sportine karjera, pasiekimais, bet ir asmenybės savybėmis: ryžtu, kantrybe, dosnumu, paslaugumu. Prisimena, kaip jis negailėjo savo automobilio - nors Vladimiras buvo visai mažas, leido jam pasimokyti vairuoti. Mama yra pasakojusi kitokių istorijų: atsitikdavo ir taip, kad Andrejus, išsivežęs brolį vežimėlyje, palikdavo lifte. Vladimirą mamai grąžindavo kaimynai.
Nors Andrejus treniruodavosi ir mokydavosi iš pradžių Kaune, vėliau Vilniuje, Klaipėdoje likęs Vladimiras nesijautė apleistas - penkiakovininkas dažnai grįždavo namo, kviesdavo jaunėlį pramogauti, leisti laiką su savo draugais.
"Jei brolis pasako pastabą, stengiuosi jo klausyti, niekada neprieštarauju", - sako Vladimiras. Pirmus metus Vilniuje jis gyveno su broliu, vėliau persikraustė ir iki šiol gyvena vienas.
Gimė Kaliningrade
A.Zadneprovskio tėvai ne visada gyveno Klaipėdoje. Jų istorija prasidėjo Kaliningrade. Tatjana ir Viačeslavas susipažino šiame mieste, ten jiems gimė pirmasis sūnus. Adrejaus tėvas taip pat buvo sportininkas, penkiakovininkas. Jis penkis kartus tapo Lietuvos čempionu, laimėjo dvi spartakiadas, buvo Sovietų Sąjungos rinktinės narys. 1974 metais tuometinis Klaipėdos vadovas Alfonsas Žalys V.Zadneprovskį pakvietė gyventi ir sportuoti Lietuvos uostamiestyje.
Viačeslavą treniravo treneris Edmundas Margevičius, vėliau auklėjęs ir Andrejų. Bet pirmasis jaunojo penkiakovininko mokytojas ir pavyzdys buvo tėvas.
Sportininko mama prisimena, kad būdamas vos vienerių Andrejus jau smagiai pliuškendavosi tuometiniame "Dinamo" baseine. Rimtesnis sportas, žinoma, jaunuolį užvaldė vėliau. Kai sulaukė penkiolikos, pirmą kartą teko rinktis. Andrejaus treneris išvyko gyventi į Kauną. Matydamas perspektyvų jaunuolį, nepaliko jo. Andrejus su treneriu Edmundu išvyko drauge ir tęsė treniruotes.
Dabar abu penkiakovininkus A.Zadneprovskį ir E.Krungolcą treniruoja Jurijus Moskvičiovas. Treneris pasakojo, kad po olimpiados ilsisi tik sportininkai, o jam tenka dirbti su jaunimu. "Rengiamės Londono olimpiadai", - sakė J.Moskvičiovas.
