– Pernykštės atrankos į „Euroviziją“ finale užėmėte trečiąją vietą. Ar šiemet ketinate ir vėl dalyvauti?
– Taip, su Pauliaus Zdanavičiaus ir Andriaus Kairio sukurta balade „C‘est ma vie“, kuri šiek tiek primins pernykštę mano dainą.
– Kuo jums įdomi „Eurovizija“?
– Iš tiesų, tai niekuo. Pernai į ją papuoliau netikėtai. Gavau nuo Andriaus žinutę: „Sudalyvaukim „Eurovizijoje“. Pagalvojau, kad tai pokštas. Tačiau kitą dieną, kai gavau dainą, supratau, kad tai visiškai rimta. O kai rezultatas pranoko lūkesčius, pajutau savotišką azartą. Man tai proga papildyti savo repertuarą originaliomis dainomis. Dabar tris tokias turėsiu – dvi „eurovizines“ ir vieną parašytą konkursui „Nauja daina 2010“. Iki šiol perdainuodavau kitų kūrinius.
– Nebus apmaudu, jeigu šiemet būsite įvertinta ne taip gerai, kaip pernai?
– Aš niekada negalvoju apie laimėjimus ar pralaimėjimus. Kai imuosi kokio nors darbo, stengiuosi jį daryti visomis išgalėmis. Aišku, svarstom, kaip geriau tą dainą pateikti, pagalvojam, jog galbūt šiek tiek kartosimės atlikdami panašaus stiliaus dainą, sukam galvą, kokie šou elementai geriausiai tiktų. Žodžiu, stengiamės, dirbame. O kai stengiesi, tai kažkas ir pavyksta.
– Ar baladės yra jūsų sielos muzika?
– Man tai labai graži daina. Iš tikrųjų, kai gauni dainą, dažnai iš karto negali pasakyti, ar tai tikrai tavo daina. Prieš pernykštę „Euroviziją“, gavusi dainą „For this I’ll pray“, buvau nusiteikusi šiek tiek skeptiškai, šis kūrinys manęs „neužkabino“. O vėliau pamažu su ja susigyvenau ir pamilau. Dabar drąsiai galiu sakyti, kad tai tikrai mano daina. Tikrasis įspūdis ateina tada, kai tu tą kūrinį atsineši į sceną ir jį išgyveni.
– Dažnai atliekate Editos Piaf dainas. Labiausiai jus įkvepia ši dainininkė?
– Jei dainuoju jos dainas, dar nereiškia, kad noriu būti į ją panaši. Man patinka E. Piaf kūryba, stilius, tačiau jos dainas noriu pateikti savaip, jaunatviškiau, kad tai būtų mūsų laikų muzika.
– Esate dalyvavusi ne viename konkurse. Kokia sėkmė ar patirtis jums buvo reikšmingiausia?
– Pergalių aš nesureikšminu. Jei reikėtų išvardinti visus konkursus, kuriuose man teko dalyvauti, vargu, ar sugebėčiau. Gal tik LTV „Triumfo arka“ buvo kitokia. Man, džiazo vokalo studentei, klasikinis dainavimas buvo nemažas iššūkis. Turėjau save atrasti kitokią, labai daug ruošiausi. Tos pamokos su maestro Vladimiru Prudnikovu buvo geriausia, kas galėjo įvykti mano gyvenime.
– Televizija padeda suspindėti...
– Taip, nėra ko slėpti. Iš tikrųjų, televizija pas mus yra visagalė, kaip bebūtų gaila. Televizija gali tau padėti susikurti vardą, o paskui gali į ją ir neiti, nes, kaip sakoma, vardas jau dirbs tau. Nors aš negalėčiau sakyti, kad iki tol žmonės neidavo į mano koncertus. Net pati stebėjausi, kiek jų susirinkdavo ir be reklamos. Gal čia Piaf vardas pasidarbavo, nežinau. Tačiau po „Eurovizijos“ mano gyvenimas apsivertė – kažkaip viskas pradėjo eitis greičiau, daugiau įvairių pasiūlymų pradėjau sulaukti.
– Ar jums patinka LNK „Žvaigždžių duetuose“?
– Aš nesijaučiu ten savimi, labai sunku dėl įvairių psichologinių dalykų. Aš labiau linkusi, kaip sakoma, kurti meną. Kažką panašaus darome su bendrakursiais Muzikos ir teatro akademijoje. O televizijoje jaučiuosi tarsi stovėčiau ant konvejerio. Turi skubėti padaryti, o laiko mintims sudėlioti katastrofiškai trūksta. Dirbame be atvangos ir tai vargina psichologiškai.
– Pernai TV3 projekte „Šeimų dainos“ išvydome visą jūsų šeimynėlę...
– Mūsų šeima seniai muzikuoja. Mes gyvename Trakų rajone, Rūdiškėse. Aš dar turiu dvi seseris – Anetą ir Moniką. Jaunesnioji Monika dar mokinė, o vyresnioji Aneta jau baigusi ekonomikos studijas ir dirba. Mano tėtis muzikos mokytojas. Jis groja įvairiais muzikos instrumentais, o mama – matematikė – yra mūsų vadybininkė. Nuo mažumės mus visus jungia muzika. Nors mama sako, jog neturi balso, būtent jos dėka mes pradėjome dainuoti. Protingos mamos žino viską. Aš dainuoju nuo trejų metukų. Tėtis mus vežiodavo pas vokalo mokytoją į Vilnių, o vėliau namuose mus mokė dainuoti. Šešis kartus esu tapusi „Dainų dainelės“ konkurso laureate.
– Niekada nesijausdavote pavargusi nuo muzikos?
– Keista, bet tokių momentų nebuvo. Mes labai daug keliavome su šeimos ansambliu. Man patiko tas čigoniškas gyvenimas, sutikdavom daugybę naujų žmonių, rasdavau naujų draugų. Aš jaučiausi truputėlį kitokia ir man tas patiko. Vėliau pagalvodavau, jog aš neturėjau nei vaikystės, nei paauglystės, tačiau dėl to visai nesigailiu, nes turėjau kitokį gražų gyvenimą.
– Pradinukė jau žinojote, kad visą gyvenimą siesite su muzika?
– Aš mokykloje mokiausi gerai. Mama stengėsi, kad neapleisčiau mokslų ir galėčiau pasirinkti, kuo būsiu. Kai baigiau mokyklą ir reikėjo pateikti paraišką, kur noriu stoti, surašiau visokias specialybes, tačiau nė vienos, susijusios su muzika. Galvojau, kad ir taip dainuosiu. Kai dokumentus nuvežiau į Vilnių, tą paraišką išmečiau ir padaviau pareiškimą į Teatro ir muzikos akademiją bei Muzikos kolegiją. Pagalvojau, ką aš čia išsidirbinėju, juk vis tiek nuo savęs nepabėgsiu. Šiuo metu esu antro kurso džiazo vokalo magistrė.
– Ką jūs darote televizijoje, mes matome. O kokios turite veiklos nematomos TV žiūrovo akiai?
– Turiu parengusi tris muzikinius projektus – „Meilės istorijos pagal Edit Piaf“, „Šopenas džiaze“ ir „All that Cabaret“ – ir juos atlieku. Esu išleidusi kompaktinę plokštelę „Šopenas džiaze“.
– Ar turite savo vadybininką, kuris jumis rūpintųsi?
– Ne, viską darau pati. Tiesiog nesurandu tokio žmogaus. Tie, kurie galbūt norėtų, bijo tokių, kaip aš, nes čia jie neįžvelgia didelio komercinio pasisekimo. Aš tvirtai žinau, ko aš noriu, ką darysiu ir ko ne. O jiems reikia, kad atlikėjas paklustų jų norams ir elgtųsi taip, kaip jiems reikia. Aš tikrai ne tokia.
– Koks vadybininkas jums tiktų?
– Idealu, jei jis būtų labai geras mano draugas ir žinotų visas mano silpnybes – kam galėčiau pasiduoti ir kam ne, bei nesiūlytų tai, kas man nepriimtina. Svarbu, kad tas žmogus nebūtų įkyrus. Jei jis kals į galvą, ką turiu daryti, iš to nieko gero neišeis.
– Ar dažnai pajuntate silpnumo akimirkų, kada nieko nesinori?
– Kai pusantros valandos nuoširdžiai atidirbi scenoje, nulipusi pasijunti tarsi sunkiausią darbą nudirbusi. Scenoje jaučiu didžiulį malonumą, nuovargis ateina po kokios valandos. Kartais mąstau: kodėl turiu tokį krūvį nešti? Tačiau praeina šiek tiek laiko ir mintys pasikeičia: šiandien sunku, bet rytoj gal bus lengviau.
– Ar dažnai sulaukiate publikos atsiliepimų?
– Neretai man parašo ar pasako, kad jiems patinka mano balsas ar tai, kaip aš dainuoju, kad mano dainos kelia malonias emocijas ir iš manęs jie gauna gerą dozę energijos. Tai man smagiausia.
– Geri atsiliepimai skatina nesustoti?
– Man patinka tai, ką aš darau. Aš esu didelė darboholikė. Jei mano kūryba patinka žmonėms, kodėl gi nepasistengus dėl jų.
– Ar pastebite, kad vis daugiau žmonių ieško kitokios – ne masinės – muzikos?
– Taip, matydama, kiek žmonių susirenka į mano koncertus, pagalvoju, kodėl jie ateina – galbūt jiems nusibodo klausyti tai, ką jie girdi per radiją ar televiziją. Mano dalyvavimas TV projektuose man yra savotiška misija. Aš noriu dirbti gerai ir parodyti, kad galimas dar ir toks variantas. Klausytojas turėtų matyti kuo platesnį galimybių spektrą ir išsirinkti tai, ką jam klausyti. Žmones reikia auklėti, kelti jų kultūrą. Auklėjimu turėtų rūpintis ir televizija.
– Ar išdrįstumėt pakeisti savo stilių ir dainuoti popdainas?
– Man tai nebūtų baisu. Kažkodėl popmuzika Lietuvoje yra tarsi keiksmažodis. Užsienyje tai puiki, kokybiška muzika. Aš manau, kad ir ką dainuotum, viską turi daryti kokybiškai. Popmuzikoje taip pat galima improvizuoti, kurti muzikinę sintezę, tarkim popmuziką praturtinti džiazo ar klasikos elementais. Man tai taip pat būtų įdomu.
– Prieš metus esate sakiusi, kad jūsų svajonė dainuoti miuzikle...
– Ji jau išsipildė – dainavau miuzikle „Tadas Blinda“. Neseniai gavau įdomų pasiūlymą dalyvauti Kauno muzikiniame teatre Eltono Džono ir Timo Raiso miuzikle „Aida“. Labai sunku apsispręsti, kai tiek daug veiklos. Šiek tiek gąsdina atstumai, galvoju, ar suspėsiu, nes jau dabar sukuosi kaip voverė rate.
– Sakoma, kad svajonė, kaip ir nelaimė, viena nevaikšto. Ką jums būtų smagu išbandyti nauja?
– Nežinau, ar dar ką galėčiau išbandyti Lietuvoje. Norėtųsi dainuoti miuzikle kurioje nors kitoje Europos šalyje. Smalsu, kaip ten viskas vyksta. Šiais metais baigiu vokalą ir pedagogiką akademijoje, kartais pagalvoju, gal toliau studijuoti užsienyje.
– Jei galėtumėt nubrėžti likimą dešimčiai metų į priekį, kokio jo norėtumėte?
– Net nežinau.... Ko galėčiau tikėtis iš likimo, viską turiu. Aš jaučiuosi laiminga. Daug dirbu, bet ir daug gaunu iš likimo – sutinku žmonių, kurie myli ir nori man padėti. Einu tuo savo keliuku ir kažkas prisijungia iš dešinės, kažkas iš kairės. Nieko nedariau prieš savo norus ar kieno nors valią.
– Ar šiandien tėvų namuose esate dažna viešnia?
– Su savo šeima esu labai stipriai susijusi nuo pat vaikystės. Mes visi kaip vienas kumštis. Gaila, bet pastaruoju metu retokai nuvažiuoju į Rūdiškes.
– Kur jums geriausiai pavyksta atgauti jėgas?
– Pavasarį ir vasarą man labai patinka kapstytis sode, darže, sodinti gėles, medelius. Galėčiau visą dieną tuo užsiimti. Dirbu ir tyliu. Žiemą neturiu tokio malonumo, tai dabar radusi laiko mezgu kaip sena bobutė.
– Ką mezgate?
– Šaliką, ką aš galiu megzti.
– Kad apsaugotumėt savo balsą?..
– Geriausias vaistas nuo gerklės yra šiltai rengtis, šiltai laikyti kojas ir tylėti. Ne visada taip pavyksta. Visą gruodį sirgau, buvau stipriai užkimusi, stipriai kosėjau. Tačiau vis tiek dainavau. Aišku, balsui labai blogai, bet negaliu žmonių nuvilti.
– Ar pastebėjote, kad juo žinomesnė tampate, tuo daugiau draugų atsiranda?
– Tas tiesa. Atsirado labai daug draugų ir giminių. Mane prisimena, rašo, kad buvome susitikę ir nesimatėme jau šimtą metų. Tokias draugystės apraiškas šiltai priimu, bet tikiu, kad tikrą draugą tik nelaimėje pažinsi.
– Ar turite daug draugų?
– Draugų neturiu daug, tik daug bendradarbių, kolegų, pažįstamų. Mano geriausios draugės yra sesės ir mama, dar keletas iš senesnių laikų. Aš nelabai linkusi įsileisti naujus žmones. Gal bijau. Tam ir nėra laiko, nes draugams turi atsiduoti, skirti laiko, kitaip, koks tu draugas, jei negali kartu pabūti.
– Ar gyvenime daug nuoskaudų esate patyrusi?
– Teko. Aš stengiuosi kitiems būti nuoširdžiai gera, noriu to paties sulaukti ir iš kitų. Kai gaunu antausį, jaučiuosi pasimetusi ir bandau suvokti, kodėl taip atsitiko. Anksčiau tokius akibrokštus greit pamiršdavau, tačiau dabar vėl jie iškyla iš atminties. Štai kas blogai.
– Tie žmonės jums yra labai artimi?
– Tie žmonės artimai susiję su manimi, tad ir man, ir jiems sunku. Būčiau ryžtingesnė, gal jie išnyktų, bet jie susieti su manimi.
– Kalbate apie savo širdies draugą?
– Neturiu širdies draugo. Na bet baikim tas kalbas...
– Ar šeimos nariai labai domisi tuo, kuo jūs užsiimate?
– Taip, jiems įdomu, kaip man sekasi. Tėvai į mano gyvenimą nesikiša ir pamokymų nedalina. Neturi man ir jokių priekaištų, juk aš dainuoju, dirbu, į skandalus nesiveliu...
– Dėl ko labiausiai nerimaujate šiandien?
– Labiausiai dėl savo ateities. Juk nežinai, kaip viskas toliau klostysis, ar ilgai dainuosi. Bet, manau, jei ne tas, tai vis tiek kažką atneš dievuliukas..
– Jei ne dainos, tai galėsite mokyti kitus...
– Iš tiesų, niekada negalvojau, kad galiu būti mokytoja. Neturėjau jokio mokinio. Dabar „Duetuose“ aš dainuoju su Jokūbu Bareikiu ir turiu jį kažkaip mokyti. Pirmą kartą tiesiog buvau šoke – nežinojau, nei ką jam sakyti, nei ką patarti. O dabar, žiūriu, kad Jokūbas padainuoja, o aš žinau, ką ir kaip pasakyti, kur paspausti... Net pati stebiuosi – vis dėlto galiu būti mokytoja.
– Apie ką dažniausiai svajojate?
– Kad net svajonėms nelieka laiko... Apie savo namus pasvajoju, apie savo ateitį.