- „Dar pažiūrėsime“ tautą juokina ne pirmą sezoną, bet populiarumas neslūgsta. Kokia sėkmės paslaptis?
- Nuo pat pradžių mes nesitikėjome, kad žiūrovai mus pamėgs. Mes gal tiesiog pataikome į tai, kas vyksta dabar, pasižiūrėti su ironija. Visiems televizijoje trūksta saviironijos. Visi yra labai svarbūs, visi įsivaizduoja, kad yra ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio žvaigždės. (Juokiasi.) Šitas žvaigždžių balaganas yra visiškas š... malimo centras. Mes nebijome ir patys iš savęs pasijuokti. Tai, manau, yra pats geriausias dalykas.
- Ką, sutikę jus, sako laidų personažai?
- Dėkoja. (Juokiasi.)
- Jiems tai reklama?
- Kai kuriems taip. Pavyzdžiui, „Žentams“. Aš jų nepažįstu, ačiū Dievui, bet jų albumo pardavimai šoktelėjo dešimt kartų ir buvo pirmoje vietoje. Įsivaizduojate, kaip gerai? (šypsosi.)
- Nė vienas neįsižeidė?
- Manau, Petruškevičius (stilistas ir laidos „Mados reidas“ vedėjas Mantas Petruškevičius – aut.) yra įžeidus, todėl, kad jis, manau, visą laiką jaučiasi nevisavertis, turi nevisavertiškumo kompleksą.
- Nebijote prarasti draugų ar pažįstamų tokiais garsiais ir aštriais komentarais? Juk pramogų pasaulis toks mažas.
- Man jie nėra draugai. Kitiems atrodo, kad jei jau esi televizijoje, tai visi yra tavo draugai ar pažįstami. Mano draugai yra visai iš kitų sričių – aktoriai, krepšininkai. Man nesvarbu, kokia žmogaus profesija ar kokias pareigas jis užima, man svarbiausia, kad jis įdomus būtų. O dėl Petruškevičiaus, tai žinot, čia ne jo bėda, kad aš apie jį taip galvoju, o mano. (Kvatoja)
- Pramogų pasaulyje visi tokie gerus ir draugiškus vieni kitiems vaidina.
- Taip... Susitinka visokiuose paramos projektuose, kalba, ašarą lieja, kokie visi geri, o paskui sėdi apsimyžę „Absento fėjose“ (žvaigždžių mėgiamas Vilniaus baras – aut.) ir baigiasi visas gerumas. Visi sako: aš mėgstu išgerti tik vieną taurę labai gero prancūziško vyno su geriausiais draugais, o paskui matai jį šūkaujantį (keiksmažodžius – aut.). Ir pas mus tai vadinama elitu. Iš kur tas elitas? Kokio nors verslininko ar farmacininko, sėdinčio kalėjime, žmona? Ji yra elitas? Dėl ko? Ką ji padarė? Ji nieko nepadarė. Čia kaip tos žvaigždės, kurios rodosi visuose filmavimuose, kad jų nepamirštų.
Aš, pavyzdžiui, labai mažai kur rodausi, daug ko atsisakau. Sako, kad mane pamirš, bet kad nepamirštų, reikia kažką padaryti. Padaryk spektaklį, padaryk laidą ir tavęs nepamirš. Nėra taip, kad kažkas pusę sezono pavedė laidą ir po to apie jį visą laiką rašo, ką jis veikia. Aš buvau visam mėnesiui išvažiavęs į Vietnamą ir grįžęs paklausiau, kas Lietuvoje vyko. Draugai sakė, kad visose laidose kalbama apie Radžį. Mes, atrodo, neturime Lietuvoje problemų. Nesidomime pasauliu, kas jame vyksta, o domimės kažkokiu Radžiu, dainininku, kuris, kaip sakau, nėra durnas, kad dainuoja, durni tie, kurie klauso. Minedas irgi nėra durnas, durni tie, kurie jo kompaktus degalinėse išpirko. (Juokiasi.) Į ką mes žiūrime? Į ką vaikai žiūri? Dainininkė, kuri nedainuoja, šokėjas, kuris nešoka, politikas, kuris nesėdi Seime. Tai ką reikia sakyti vaikui? Kad tu dirbsi ne darbe?
- Nebijojote, kad ir Jums susisuks galva patekus į šou pasaulį ir tapsite toks pats, kaip jie?
- Prieš tai ilgai dirbau teatre, daug skaičiau, domėjausi, visai kitokį gyvenimą gyvenau. Užsigrūdinau ir nebuvau toks naivus. Taip, aš kokius aštuonerius metus gyvenau visiškai bohemišką gyvenimą – su alkoholiu ir viskuo. Na, žinot... Su miegojimais ant stogų ir šaukimais per visą Vilnių. Visko buvo, bet šitas (pramogų pasaulis – aut.) manęs visiškai neįtraukė. Dirbu savo darbą, gaunu pinigus už tai ir man labai gera, kad turiu šansą nueiti su draugais žiauriai gerai pasilinksminti ir man už tai dar moka. (Šypsosi.) O eiti į kitas laidas, kur penkiese susirinkę kalba... Visi ekspertai, bet tie patys ekspertai visais klausimais. Juos kviečia, nes reikia reitingų. Ai, man nuobodu. Dabar žiūriu televizorių, nes vyksta Australijos teniso čempionatas, o lietuvišką televiziją gali pažiūrėti vieną dieną ir suprasi, apie ką šneka mėnesiui.
Didžiausia bėda žiemą, apie kurią kalba – šildymo. Taip, tai tikrai skaudžiausia bėda, kuri padidina savižudybių skaičių. Būtume antroje vietoje pagal savižudžių skaičių, bet ne, štai šildymo sezonas ir vėl šauname į pirmą. Ir man atrodo, kad daugiausia yra užmušta paštininkų, nes anksčiau atnešdavo meilės laiškus, o dabar...(Šypsosi.) Aš pabuvau Vietname, kur yra šilta ir pamiršau šildymą. Jei paklaustų manęs, ką palikau namuose – meilę, tėvus, šeimą? Ne, aš palikau šildymą, už kurį sumokėsiu daugiau, nei išleidau per mėnesį Vietname. (Juokiasi.) Jei tau reikia benzino, gali to išvengti – nevažiuoti ar mažiau važinėti, naujo televizoriaus ir kažkokio priedo pirkimo gali išvengti, bet sušalti negali. Bet jei nesušalsi, tai numirsi badu. Kitiems žmonėms nėra išeities. Įsivaizduojate, kokioje šalyje mes gyvename? Kalbame apie Europos Sąjungą, kad mes visi žvaigždės... Mes kažkokius briedus, Radžio problemas sprendžiame...
- Nepamirškime ir Irmos Jurgelevičiūtės...
- Vagis sodina į kalėjimą. Amerikoje net jų nuotraukų neparodytų, ten tik nupaišo portretą, o pas mus per visus kanalus rodo. Ko tuomet mokome vaikus? Vogti. Mes juk gudri tauta esame. Nuo mažens žinome, kad ant skaitliuko reikia dėti magnetą. (Juokiasi.)
- Sąžiningai gyventi yra sunku.
- Sunku, bet reikia. Žinot, kaip sakoma, jei apgaudinėja, atsuk kitą skruostą, bet kad žandų nebeturime, mūsų skruostai įdubę. Mano visas gyvenimas paremtas mintimi „būk sąžiningas“. Pirmiausia, pačiam sau. Sąžinė yra toks dalykas, su kuriuo tu gali pasikalbėti. Vakare, kai kažką blogai padarau, galvoju, kad gal nereikėjo, Giedriau. Reikia visą gyvenimą sąžiningai gyventi. Sunku, bet po to labai lengva, miegas labai geras. Jei sužinočiau, kad kažkas padarė aferą ir specialiai pakėlė šildymo kainas, tai ne akmenimis apmėtyti juos reikia, o radiatoriais.
- Bet lietuviai daro priešingai – tyli ir kenčia toliau.
- Pirmą vietą lietuviams duočiau už kantrybę. Mes esame žiauriai kantrūs. Jei man per metus mokesčius pakėlė 25 procentais, kur tai matyta? O aš kenčiu, kenčiu, kenčiu... Kas nebeiškenčia – išvažiuoja. Jei Prancūzijoje pakeltų mokesčius bent vienu procentu, tai oi, kas dėtųsi.
- Ar įmanoma pakeisti mūsų mentalitetą?
- Su teatru tenka labai daug po pasaulį keliauti, mus žino ir žino taip, kad geriau nežinotų. Kai nuvažiuoji į Islandiją, parodai spektaklį, kuris visiems labai patinka, o teatro direktorius sako, kad, jei eisime vakare į klubus, nesakytume mergoms, kad mes lietuviai. Parduotuvėse, kažkokioje mažoje saloje lietuviškai parašyta „Nevokite. Iškviesime policiją“. Bet kas kokiais tikslais važiuoja. Mes važiuojame parodyti mūsų kultūrą. Teko gastroliuoti nuo Australijos iki Niujorko, o Europą penkis kartus apvažiavome. Džiaugiuosi, kad mes tai galime daryti. Bet mūsų valstybė nelabai tą supranta, jai tai neįdomu. Apie teatrą niekas nerašo, bet jei Tarasovai išvažiavo į kokią Baltarusiją paslidinėti, apie tai rašo.
- Nemesite visko ir neišvažiuosite į užsienį paskui kitus lietuvius?
- Žinot, dabar negaliu skųstis gyvenimu Lietuvoje. Uždirbu tiek, kiek reikia ir leidžiu sau viską savo galimybių ribose. Bet išgyvenu dėl kitų žmonių. Nenoriu būti toks senatvėje. Kai apie tai pagalvoju, man ašarą spaudžia. Kai dirbai trisdešimt metų, o dabar sėdi betoniniame penkiaaukštyje ir bijai išeiti į gatvę, pasivaikščioti su vyru, kurį mylėjai trisdešimt metų, negali pasivaikščioti susikabinus už rankučių, kaip taip daro užsienyje. Ima graudulys. Apie kelionę senas žmogus net negali pagalvoti.
Mano mama rudenį buvo Ispanijoje, nupirkome bilietus. Ji grįžo ir dvi dienas nešnekėjo. Sako: „Giedriau, ar gali žmonės taip gyventi?“ Ne materialiai gerai, bet KOKIA kultūra. Ji gali eilėje stovėti pusę valandos, mėsinininkas su ja šnekės, kokios mėsytės ji nori, o žmonės nieko dėl to nesakys. Jai gali moteris paduoti trijų mėnesių kūdikį, nes ji nori dabar pašokti. Ir ji laiko kažkieno kūdikį. Tada ateina tos moters vyras, pakviečia kartu išgerti vyno ir šokdina ją. Mama sakė, kad jai tada buvo minus 50 metų. (Šypsosi.) Aišku, visose šalyse yra problemų, bet ten laimingesni žmonės. Pavyzdžiui, Šveicarijoje, nėra tokio supratimo, kad žmogus gali būti nelaimingas dėl socialinių dalykų. Gali būti nelaimingas dėl meilės, kad su tėvais susipyko, kad nesiseka profesiniai dalykai, bet būti nelaimingam dėl mokesčių ar automobilio... Nėra tokių dalykų. Pas mus, kai paklausia, kokia yra tavo svajonė, atsako: namas, automobilis. Čia ne svajonė, taip turi būti. Svajonė yra nukeliauti į Meksikos piramides, išsimaudyti po kriokliu.
- Tiek daug mąstydamas apie save ir kitus, turbūt negalite ramiai gyventi?
- Aš ramiai mąstau, nesu karštakošis. (Šypsosi.) Paskutiniu metu aš labai ramus, nors viduje daug kas verda. Juk nuo akių nepaslėpsi to, ką matai. Norėtųsi, kad būtų geriau. Stengiuosi aš, gal dar ir kitas pasistengs. Vietname mes keliavome su motociklais po džiungles, kalnus, kur gyvena vietiniai. Ten žmonės daug laimingesni, jie šypsosi. O kuo arčiau dolerio, tuo žmogus piktesnis. O tenykščiai nusiskina ananasą, pavalgo ir jiems gerai. Pavyzdžiui, Vietname priėjo prie mūsų studentai ir paklausė, ar gali su mumis pakalbėti, nes tai geriausias būdas išmokti anglų kalbą. Mes dvi valandas su jais diskutavome apie valstybę, kaip jie gyvena. Jie tokie faini ir daug vakarietiškesni už lietuvius. Pas mus Lietuvoje pasakyk kurią nors kalbą studijuojančiam studentui, kad prieitų prie užsieniečio ir paprašytų pašnekėti. Kur gi. Mes juk didesni užsieniečiai. Mes išdidūs iš nieko.
- O viduje turbūt labai bailūs.
- Taip, taip, taip... (Juokiasi.)
- Su kokiomis dar mintimis grįžote iš Vietnamo?
- Kokia graži ten gamta. Sakoma, kad mes tarnaujame gamtai, bet ne, ji tarnauja mums. Žmogus yra pasaulio centras, karalius ir gamta jam tarnauja savo grožiu ir ištekliais. Tai geriausias mūsų tarnas, bet jei blogai elgsimės su tarnu, galime jo netekti. Pagal tai, kaip atrodo tarnas, galima pasakyti, koks jo šeimininkas. Ir iš tarno negalima reikalauti to, ko jis negali. Tarnas žus.
- O šiais laikais visi tarnus išsunkia iki paskutinio.
- Taip. Vienas indėnų vadas yra pasakęs: kai išdžius visos upės, kai bus išžudyti visi paukščiai, kai bus nukirsti visi medžiai, mes suprasime, kad pinigas yra nevalgomas. O kai žmonės iš purvo tampa kunigaikščiais, jie būna labai baisūs. Galėčiau ir aš toks būti: pasirodžiau laidoje ir sakyti tau, kas tu tokia, iš kur tu čia, turiu penkiolika minučių, tad greičiau spausk knopkę. (Juokiasi.) Ir, pavyzdžiui, tu sakei, kad vėluoji, galėčiau po pusės valandos išeiti, bet gal tau kas nors atsitiko ir dėl to vėluoji. Gal reiktų išeiti į lauką ir pažiūrėti, gal tu paslydai ir parkritai. Atsimenu, kažkada sėdėjome pas Leonidą Donskį namuose ir laukėme, kol ateis Jolanta, jo žmona, o ji vėluoja. O L. Donskis ir sako: gal sutiko kokią draugę ir dabar taip fainiai šnekasi. (Juokiasi.) Taip reikia perversti mąstymą, o ne kad pavėlavo pusę valandos ir duodi į snukį.
