Šį ketvirtadienį L.T. teko stebėti, kaip E.Zingeris susiruošė pietauti Seimo valgykloje. Patiekalus pats nusinešė prie stalo. Susimokėjo kortele.
Atsisėdo ir jau pradės šaltibarščius srėbti. Štai čia ir prisistatė paskui jį eilutėje stovėjęs valgytojas: „Emanueli, kortelę palikai ir PIN kodo neįvedei!”
Nuėjo E.Zingeris prie baro ir viską sutvarkė. Kodą įvedė, kortelę pasiėmė. Ir dar grąžą susižėrė.
Grįžo prie stalo ir jau čiups pagaliau šaukštą. Ogi pilna sauja metalinių litų. „Tai bent! – nepatikėjo savo akimis E.Zingeris – Pietus nusipirkau ir dar grąžos liko”.
Ilgai dėbsojo į pinigus, pats nesuprasdamas, kaip galėjo taip atsitikti. Pažėrė juos ant stalo. Tik vėliau, supratęs, jog prie baro pasiėmė ne tik kortelę, bet ir kažkieno grąžą, pats ilgai ir nuoširdžiai juokėsi.
Garsėja seniai
Išsiblaškymu E.Zingeris garsėja seniai. Pravaikščioti visą dieną apsiavus vieną juodą, kitą rudą batą jam – įprastas dalykas.
Seimo senbuviai prisimena, jog sykį, ankstesnės Seimo kadencijos laikais, E.Zingeris atsivedė į Seimą sūnų Dovydą. Ir ...pamiršo.
Kol berniukas, paliktas tėvo kabinete, sau žaidė, darbo diena pasibaigė. E.Zingeris ramiai parkulniavo namo ir nustebo, kai kažkas, paskambinęs iš Seimo, paklausė, kur jo sūnus. „Namie, – kurgi jam dar būti? Kažkur čia pat žaidžia,” – buvo tikras parlamentaras.
Yra nutikę E.Zingeriui ir rimtesnių incidentų, kai jis, išėjęs iš Seimo, bandė atsirakinti kažkieno kito mašiną. Kadangi nepavyko, nusprendė, jog spynelė užšalo, ir net išsikvietė Seimo apsauginius, kad karštu vandeniu atitirpintų.
Juk buvo laikai, kai visi seimūnai važinėdavo vienodais „golfukais”. O savo automobilį, net neužrakintą, kur nors pastatydavo ir pamiršdavo, kur...
