Iš dalies tai tiesa, tačiau pagyvenęs čia supratau, kad viskas jau padaryta iki manęs. Išminti labai platūs takai, kuriais reikia tik eiti. Rinkoje dirbantys žino, kaip kuriama muzika, kaip ją gerai įrašyti, sumontuoti ir vėliau parduoti.

Galiu tik pasisemti patirties, tačiau pridėti ko nors nuo savęs nėra vietos. Lietuvoje yra priešingai. Muzikos rinka yra laukinė ir beveik mirusi, jeigu ir buvo kada nors gyva.

Tai yra puiki vieta kurti ir dirbti, nes žmonėms trūksta kokybiškos muzikos. Yra daugybė talentingų muzikantų ir atlikėjų, kurie nori groti ir paversti muziką pagrindine pragyvenimo veikla, tačiau trūksta esminės grandies: žmonių, kurie žino, kaip rašyti dainas. Tai yra mokslas, nenusileidžiantis sudėtingumu matematikai ar fizikai.

Nepaisant gerų dainų nebuvimo, dar trūksta ir pasitikėjimo savimi.

Žmonės Niujorke, Los Andžele ar Toronte yra tokie patys, kaip mes ir dažnai gerokai mažiau išsilavinę bei tingūs, bet labai pasitikintys savimi. Kodėl Lietuvos atlikėjai net nesvarsto apie konkurenciją su Lady Gaga, Beyonce ar Adele?

Jeigu jie skamba bent kiek panašiai, vadinasi jau pasiekė aukštą lygį. Dabar girdžiu pavargusį lietuvišką prodiuserį, niurnantį po nosimi, kad jeigu mes turėtume tokius biudžetus, kaip turi tie atlikėjai...

Ne biudžetas daro stebuklus!

Šioje sferoje fanai ir klausytojai daro stebuklus. Norint pritraukti klausytojus, reikia, visų pirma, kokybiškų dainų ir komandos, tikinčios savo jėgomis.

Švedija gali, kuo mes prastesni?

Mane labai žavi švedai. Nuo grupės „Abba“ laikų jie vis dar turi atsikandę gerą gabalą pasaulinės muzikos rinkos. Didžėjus ir vėliau prodiuseriu tapęs švedas Denniz Pop buvo vienas pagrindinių kompozitorių ir prodiuserių grupėms „Ace of Base“, „Backstreet boys“, „N–SYNC“.

Jo mokinys Max Martin, kuris taip pat dirbo su „Backstreet boys“ ir „N-SYNC“ pasiekė dar daugiau.

Tokie vardai, kaip Britney Spears, Pink, Justinas Bieberis, Katy Perry, Kesha ir kiti šiuo metu populiarūs atlikėjai išgarsėjo su jo parašytomis dainomis. Simonas Cowelas, „X-Factor“ ir kitų talentų konkursų prodiuseris yra pasakęs, kad jeigu nori garantuoto hito, gali kreiptis į Maxą. Tai daug pasako apie jų vardą pasaulinėje rinkoje. Žinant tai, man kyla retorinis klausimas: o kodėl Lietuva turi nusileisti Švedijos muzikos rinkai? 

Manau, dabar yra pats tinkamiausias laikas nustoti virti savo sultyse ir pasidomėti, kas vyksta už mūsų šalies sienų, pagaliau - suvokti save kaip dalį Europos. Pradėti save vertinti europiniu ir pasauliniu mastu, atrasti, kad esame ne ką prastesni, nei žmonės Amerikoje, Australijoje ar dar kuriame nors žemyne.

Pagrindinis mano atradimas, gyvenant Toronte, buvo požiūrio pasikeitimas. Pradėjau suprasti, kad interneto laikais viskas yra labai arti. Gyvenu per 10 000 km nuo Lietuvos ir šitą straipsnį rašau sėdėdamas Toronto parke su kompiuteriu ant kelių, tačiau jis skirtas skaitytojams Lietuvoje.

Lygiai ta pati situacija yra ir su pasauline muzikos rinka. Mes esame daug arčiau jos, nei kada ankščiau. Tai parodo ir vis dažnėjantys pasaulinių atlikėjų koncertai mūsų šalyje. Todėl turime nepraleisti progos ir parodyti tai, ką turime geriausio. Galbūt tada praeis ir karštligiškas noras laimėti „Eurovizjos“ konkursą ar išvažiavus svetur pasakoti, kaip baisu yra gyventi Lietuvoje.

Nuo ko pradėti?

Į šį klausimą galiu atsakyti: nuo savęs. Manau, kiekvienas, norintis prisidėti prie lietuviškos muzikos kokybės, gali tai padaryti net dirbdamas biure ir tarpuose tarp darbų skaitinėdamas naujienų portalus. Užtenka mėgti muziką ir atsirinkti, ką klausytis.

Kitaip tariant, laikas kelti kokybės kartelę Lietuvos atlikėjams. Tai gali padaryti kiekvienas iš mūsų. Nors esu tik pradedantis savo karjerą režisierius–prodiuseris, mano supratimą apie muziką labai pakeitė domėjimasis įvairiais atlikėjais ir bendravimas su muzikantais bei patyrusiais prodiuseriais. 

Būtent žinojimas, kas vyko ir vyksta aplinkui ir kodėl vieni atlikėjai tampa klasika, o kiti užsimiršta, lavina mūsų skonį ir plečia akiratį. 

Grupė „Beach Boys“

Noriu pristatyti vieną iš įdomesnių muzikos grupių, kuri prisidėjo formuojant pasaulinę muzikos sceną. Tai penkių vaikinų grupė, susikūrusi dar 1961 metais JAV Kalifornijos valstijoje. Ją sudarė broliai Brian, Denni, Carl Wilsonai, jų pusbrolis Mike Love ir draugas Al Jardine. Jie dainavo apie banglentes, mašinas ir romantiką. Nepaisant lengvo tekstų turinio, jų albumas „Pet Sounds“ buvo paskelbtas geriausiu visų laikų albumu tokiuose žurnaluose kaip „Rolling Stone“ ir „USA today“.

Neblogai, kaip dainuojant apie bangas ir pasivadinus paplūdimio vaikinais.

Šio penketuko lyderis, bosistas, kompozitorius ir aranžuotojas yra Brianas Wilsonas. Jis neturi jokio formalaus muzikinio išsilavinimo. Jo, kaip muzikanto, karjeros pradžia buvo, kai dėdė jį išmokė groti pianinu paprastą dainą.

Tačiau jis klausėsi daug įvairios muzikos. Vieni iš jo mėgstamiausių atlikėjų buvo G. Gerswhinas ir J.S. Bachas. Tai yra klasikinė muzika. Tačiau visa muzika pagrįsta tomis pačiomis taisyklėmis.

Kompozitoriai žino, kad tas pačias dainas galima atlikti bet kuriame stiliuje. Bacho kūrinius galima atlikti ir latino stilistikoje, ir padaryti iš jų klubinę muziką.

Būdamas paaugliu, Brianas Wilsonas klausėsi Bacho kūrinio ”Jesu, joy of man’s desire”, kuriame naudojamas „shuffle“ ritmas. (Tai ritmas, kai keturių ketvirtinių taktas padalinamas į tris dalis ir vidurinė dalis praleidžiama). Tos detalės apie ritmą gal ir ne taip svarbu, bet šis ritmas (beje, primenantis traukinio dundėjimą) Brianą įkvepė parašyti dainą „California Girls“, vėliau tapusia itin populiaria jaunimo tarpe.

Jis panaudojo tą patį ritmą, tik greitesniu tempu. Galite palyginti Bacho naudotą ritmą ir dainos  „California Girls“ ritmą, atliekamą instrumentų.

Jesu, joy of man’s desire – J.S. Bach

California Girls – Beach Boys

Vien kokio nors ritmo panaudojimas grupės nepadaro išskirtiniais. Tačiau atskiros dainos dalys, tokios, kaip melodija, harmonija ir ritmas, sudaro visumą, kuri kuria vientisą emociją.

Klausantis dainos tikrai aišku, kad grupei tinka pavadinimas „Beach boys“, nes viskas siejasi su jūra, paplūdimiu ir lengvu gyvenimu. Dainos ritmas banguojantis ir dainuojama apie Kalifornijos merginas. Visi dainos aspektai turi tą pačią mintį. Tai ir padaro tą dainą kokybišku meno kūriniu.

Kitas klausimas - ar kūrinio mintis yra priimtina klausytojui. Tačiau, jeigu kalbama apie kūrinio meninę vertę, ji yra nepriklausoma nuo klausytojo išsilavinimo lygio.

Aristotelis yra sakęs, kad menas nėra skonio reikalas. Jo išsakytą mintį galima perfrazuoti: menas turi sudaryti visumą. Anglų kalba –tai žodis „unity“, taip pat dabar dažniau mene naudojamas žodis „Prosody“, kurie, iš principo, reiškia tą patį. 

Kai muzikantai pasakoja, kad jų kūrybai įtakos turėjo koks nors albumas ar kitas atlikėjas, dažnai tai būna kažkokios detalės, pasiskolintos išreikšti kuriai nors emocijai. Tarkim, ta pati grupė „Beach boys“ dainoje „Good Vibration“ panaudojo violončeles, kas buvo neįprasta. Jie sugrojo greitai pulsuojančias partijas, kurios sukuria vibracijos efektą.

Po jų daugybė grupių pradėjo naudoti tokias pačias violončelių partijas, tik kitokiame kontekste. Žinoma, jos tada turėdavo ir kitą reikšmę, priklausomai nuo teksto, harmonijos ir kitų dainos aspektų.

Vėlgi daina netapo meno kūriniu vien dėl styginių instrumentų panaudojimo. Tačiau dėl to, KAIP jie buvo panaudoti. Styginiai kuria vibracijos efektą, apie kurį visa daina ir kalba.

Beach Boys - Good Vibrations

Klausydami muzikos, atkreipkite dėmesį, kokią emociją Jums sukelia kūrinys. Jeigu jūs tiksliai negalite pasakyti, nes kūrinys nesukelia jokių emocijų arba sukelia neigiamus pojūčius, tai jau yra ženklas, kad kompozitorius, aranžuotojas ir atlikėjas neatliko savo darbo gerai.

Deja, tokių dainų, ypač lietuviškoje muzikos scenoje, yra daug. Jas žmonės dažniausiai gali klausytis tik išgėrę, kai tampa nebesvarbu, kokia muzika groja. Galbūt tokia atlikėjų taktika ir veikia krašte, turinčiame gają stiprių alkoholinių gėrimų vartojimo tradiciją. Tačiau norint būti įdomiems pasauliui, reikia pradėti vertinti savo pasirinkimą. Būtent jis ir formuoja Jūsų ir visų mūsų aplinką.