Vilniuje vietoje stadiono grupės laukė kompaktiškas, iki tūkstančio žmonių talpinantis klubas „Loftas“. Iš tokio dydžio erdvių vienuoliktus metus grojantys ir du platininius albumus savo sąskaitoje turintys „Editors“ yra seniai išaugę. Tačiau mažesnės erdvės turi savų privalumų: muzikantai publikai jose – ranka pasiekiami, santykis su atlikėjais – intymesnis, jausmas – stipresnis.
Trečiadienį įvykusiame pirmajame „Editors“ koncerte Lietuvoje tai buvo galima pajusti patiems. Grupės surengtas šou buvo vienas emociškai stipriausių roko vakarų, kokie Vilniuje yra įvykę pastaraisiais metais. Nesutrukdė nei be ausų kištukų – o juos koncertuose Lietuvoje kol kas naudoja tik patys muzikantai ir garso inžinieriai, bet ne klausytojai – sunkiai pakeliamas garsas, nei iki galo neišparduoti bilietai.
Prieš koncertą žadėję sugroti taip, kad publika norėtų sugrįžti juos pamatyti dar kartą, „Editors“ už savo žodžius atsakė. Išskyrus keletą baladžių atokvėpiui, tarp kurių – iki ašarų graži „The Phone Book“ iš šią vasarą išleisto ketvirtojo grupės albumo „The Weight of Your Love“, jie palaikė itin aukštą koncerto tempą.
Per mažiau nei dvi valandas buvo sugrota intensyvi 21-os dainos programa. Vietos joje atsirado ankstyviesiems hitams kaip „Munich“ ir „Smokers Outside the Hospital Doors“, sėkmingiausiems trečiojo, visai be gitarų įrašyto, bet pirmojoje britų albumų topų vietoje iškart debiutavusio albumo „In This Light and on This Evening“ kūriniams „Eat Raw Meat = Blood Drool“ ir koncerto finišui paliktai triuškinančia gitarų garso siena užbaigtai „Papillon“.
Greta jų sužibėjo ir „A Ton of Love“ – pavyzdinis šiųmečio albumo singlas įrodantis, kad net ir po nemažai skambesio transformacijų ir narių kaitos (pernai grupę paliko ilgametis gitaristas Chrisas Urbanowiczas) „Editors“ vis dar geba kurti roko himnus.
Kritikai dažnai patraukia grupę per dantį už pernelyg pompastišką kūrybą, perdėtai rimtus dainų žodžius ir gana tiesmuką nusirašinėjimą nuo tokių devintojo dešimtmečio britų grupių, kaip turbūt niekada jiems šešėlį nenustosiančių mesti „Joy Division“, Lietuvoje kiek mažiau žinomų Liverpulio postpankų „Echo & the Bunnymen“ ar netgi „Depeche Mode“, jei kalbėtume apie sintezatoriais, o ne gitaromis paremtą „Editors“ kūrybą.
Laimei, trečiadienio koncertas Vilniuje nebuvo nei pernelyg rimtas, nei nepamatuotai pretenzingas. Priešingai – galbūt dėl to, kad tai buvo vienas pirmųjų ilgo (iki lapkričio pabaigos laukia per 40 koncertų) grupės turo pasirodymų, atrodė, kad vaikinai visų pirma tiesiog mėgaujasi buvimu scenoje ir galimybe dalintis savo kūryba su tais, kam ji įdomi.
Tai, ką Vilniaus publika patyrė, nebuvo šimtaprocentiniai „Editors“. Vis dėlto, jie yra atvirų erdvių grupė, kurios stichija yra groti keliems tūkstančiams, o ne keliems šimtams. Nepaisant visų mažos koncerto erdvės privalumų, grupė atrodė, kaip bandanti įsisprausti į jau išaugtus marškinius.
Tačiau dažnai vėl užsivilkti seni rūbai pradeda atrodyti lyg nauji ir vėl teikia džiaugsmą. „Editors“ atrodė būtent taip: jie buvo entuziastingi, atsidavę, atjaunėję ir grojantys taip, tarsi daugiau nei dešimtmetį besitęsianti karjera su „numeris vienas“ singlais ir scenomis pagrindiniuose pasaulio festivaliuose būtų dar tik kukliai įsivaizduojama ateitis.
Koncerto akimirkos - nuotraukų albume:
