– Mūsų, lietuvių, kalba (kaip ir čia gyvenančių lenkų, rusų ar baltarusių) priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Ką tai reiškia? Ar tai, kad mūsų protėviai kažkada išėjo iš Indijos?
Atvirkščiai – dalis indoeuropiečių iš Senojo žemyno nusibeldė iki Indijos. O mūsų tautos kalba (istorinės gramatikos požiūriu) liudija priešingai: ištisus tūkstantmečius buvome labai sėslūs, nes mūsų kalba išlaikiusi daug archaikos, kuri teaptinkama indoeuropiečių prokalbėje. Iš istorijos žinomo didžiojo tautų kraustymosi maršrutai driekėsi piečiau nuo Baltijos jūros arealo. Nors prieš 4–6 tūkst. metų mūsų protėviai (turiu omenyje visas baltų gentis, ne tik lietuvius) gyveno gana milžiniškoje teritorijoje – nuo Baltijos jūros vakaruose iki Dnepro bei Okos upių rytuose. Į šią teritoriją įėjo visa dabartinė Baltarusija, Rytų Ukraina ir dalis vakarinių Rusijos žemių.
Dabartinės Lietuvos ir Latvijos teritorijos tesudaro vos šeštadalį kažkada baltų (sėlių, žemgalių, jotvingių ir kt.) apgyvendintos teritorijos. O prūsų likimas – visai liūdnas: kas nebuvo nužudytas, buvo suvokietintas. Nors prūsų kalba buvo dar archajiškesnė nei mūsų, lietuvių. Laimė, kad mes su latviais apskritai išlikome, spausti dviejų jėgų iš Rytų ir Vakarų. Beje, latvių kalba (kai baltų prokalbė skilo į prūsų, lietuvių ir latvių kalbas) išsaugojo mažiau archajiškumo nei lietuvių. Tad, tirdami savo kalbos praeitį, galime išsiversti be latvių kalbos, o latviai be lietuvių kalbos – niekaip.
– Ar pagonybės laikais turėjome raštą, kaip, tarkim, skandinavai runas?
Kategoriškai neigiu retkarčiais mėgėjų skleidžiamas „sensacijas“. Mes, lietuviai (kaip, beje, ir slavai), savojo pagoniško rašto, deja, neturėjome. Taip, užuomazgų būta: vartoti tam tikri ženklai kalendoriaus datoms užrašyti. Gal ilgainiui tai ir būtų transformavęsi į raštą, tačiau šį procesą antrojo tūkstantmečio pradžioje nutraukė krikščionių invazija. Jie kaip savo civilizacijos dalį atnešė ir raštą. Mums lotyniškąjį dovanojo Vakarų krikščionys, slavams vadinamąją kirilicą – Rytų krikščionys (Bizantija).
– Dauguma LDK dokumentų (išskyrus tuos, kurie buvo siunčiami į Vakarus) buvo rašomi vadinamąja senąja slavų kalba. Kokia tai kalba?
Kaip jau minėjau, Bizantijos graikai kartu su krikščionybe atnešė slavams ir raštą. Tai ir buvo senoji bažnytinė slavų kalba. O kai ji buvo imta vartoti rašto reikmėms kunigaikščių dvaruose Rusioje ir Lietuvoje, nukrito žodis „bažnytinė“, ir tuomet ji plito kaip valstybinė rašytinė kalba. Kijevo Rusiai tapus LDK dalimi, mūsų kunigaikščiai (tiksliau – jų raštininkai) ėmė vartoti šią kalbą. Nors LDK ir Maskvos kunigaikštystėje buvo vartojama ši kalba, dėl skirtingų abiejų valstybių sandarų ir gyventojų sudėties ilgainiui ji ėmė skirtis. Mūsų valstybėje kaimynų vartota senoji slavų kalba imta vadinti maskvėnų kalba, o Maskvoje – litovskij jazyk.
– O kodėl lietuvių kalba Mindaugo ar Vytauto laikais netapo oficialia kunigaikščio dvaro kalba, kartu ir valstybine?
Todėl, kad viduramžiais vietinių eilinių žmonių šnekamoji kalba niekur nebuvo vertinama – nė vieno valdovo dvare. Visoje Vakarų Europoje visuotinai buvo vartojama tik lotynų kalba (Lenkijoje ji vartota net iki Jogailos laikų), o Rusioje – jau minėtoji senoji slavų kalba. Vėliau mūsų diduomenė sulenkėjo, ir lietuvių kalba į viešumą teprasimušė reformacijos laikais: dviejų ideologijų kovoje prireikė kreiptis į platesnius gyventojų sluoksnius. Tačiau jau buvo vėlu: XVII a. lietuviškai kalbėjo tik Lietuvos baudžiauninkai. O koks aukštesnio luomo atstovas kalbės mužikų kalba? Deja, reformacija Lietuvoje nelaimėjo, tad mūsų kalbai aukštesnio statuso teko laukti dar bent porą šimtmečių.
Aišku, jei nebūtų buvęs uždarytas Vilniaus universitetas (1831 m. po nepavykusio sukilimo) ar nebūtų buvusi uždrausta mūsų raštija lotyniškais rašmenimis (1863 m. po taip pat nenusisekusio sukilimo), mūsų kalba į viešumą būtų iškilusi dar XIX a. viduryje. Juk pirmoje XIX a. pusėje bajorai (S. Stanevičius ar D. Poška) jau ėmė rašyti lietuviškai. Iki tol tai buvo negirdėtas dalykas. Žinoma, mes ir taip vėlavome, palyginti su kitų Europos tautų kalbų statusu.
Tačiau carinės Rusijos imperijos „dėka“ pavėlavome dar daugiau: mūsų raštija (kaip ir kalba apskritai) savo oficialias teises atgavo tik panaikinus spaudos draudimą XX a. pradžioje. O tikrasis mūsų kalbos klestėjimas prasidėjo po 1918 m., tautai atkūrus savo nepriklausomą valstybę. Tokie tie istorijos ir kalbotyros vingių paradoksai: nors mes dar XIV a. sukūrėme vieną didžiausių valstybių Europoje, o vėliau LDK dar kelis amžius skambėjo ir Rytuose, ir Vakaruose, lietuviškas žodis savo realias teises įgavo tik po 600 metų.
– Atsigręžkime į mūsų kaimynus, pirmiausia – į rusų tautą Rytuose. Vis dėlto rusai yra slavai ar finougrai? Juk slavistai iki šiol negali paaiškinti Maskvos pavadinimo kilmės, o finougrų kalbų specialistai tai paaiškina visai lengvai: šis toponimas reiškia „juodasis vanduo“.
Tikrieji rusai, be abejo, yra slavai. Tačiau jie sudaro mažumą kitų surusėjusių tautų daugumoje. Deja, tai visais laikais stengėsi nuslėpti šios valstybės vadovai: ir carai, ir sovietinių laikų valdžia. Beje, sovietmečiu buvo užsimota išleisti kapitalinį veikalą – daugiatomį Rusų pavardžių žodyną. Deja, pompastiškas užmojis patyrė visišką fiasko, mat išleidus dar tik bandomuosius pirmojo tomo lankus paaiškėjo, kad… ten beveik nėra slaviškų pavardžių. Tos pavardės – tiurkiškos, baltiškos, finougriškos ar kitokios kilmės. Tad žodyno rengėjams iš pačių aukščiausių sluoksnių mikliai buvo duota komanda projektą nutraukti, o bandomuosius lankus sunaikinti.
Tai tik dar kartą įrodė, kad Rusioje, Rusijos imperijoje ar dabar, Rusijos Federacijoje, nors valstybės pavadinime ir vartojamas žodis „Rusija“, nedominavo ir nedominuoja šimtaprocentiniai rusai slavai. Tai labai junta šiuolaikiniai minėtosios valstybės vadovai. Jie niekur nevartoja žodžio „rusai“ (ypač kreipdamiesi į tėvynainius) – vartojama „rosijane“, mat šis terminas apima visus rusų kilmės asmenis. Taip neįžeidžiami nei rusai, nei kitų tautybių daugiau ar mažiau surusėję asmenys.
Beje, Maskvos valdovai iki šiol stengiasi savo valstybės istoriją pateikti taip, tarsi ji būtų Kijevo Rusios tęsinys. Tačiau Kijevo Rusia – tai visiškai atskira valstybė, ir su Maskvos Rusia ji neturėjo ir neturi nieko bendra. Tai ir skirtingos etninės grupės, ir skirtingos kalbos. O LDK laikais mūsų valdantieji aiškiai skyrė minėtąsias kalbas: rusų kalba buvo vadinama Kijevo Rusios gyventojų vartota kalba, maskvėnų kalba – Maskvos Rusios gyventojų. Beje, lenkai šį skirtumą išlaikė iki šiol.
– O mūsų rytiniai kaimynai baltarusiai: jie – slavai ar suslavinti baltai? Juk anksčiau šių žemių gyventojai buvo vadinami visai kitaip. Ir štai kaip charakteringai kito jų pavadinimas XIX a. rusų folklorininko I. Sacharovo kelioniniuose leidiniuose apie dabartinę Baltarusiją: 1836 m. jie vadinami arba „litvinais“, arba „slaviškaisiais lietuviais“, 1849 m. „litvinus“ keičia „litovco-rusy“, o 1885 m. leidinyje jau vartojamas terminas „baltarusiai“. Tad kas yra baltarusiai iš tikrųjų?
Be jokių abejonių, baltarusiai yra suslavinti baltai. Tuo neabejoja net ir jų istorikai bei kalbotyrininkai. Ginčijamasi tik dėl suslavėjimo laipsnio ir pobūdžio: vieni teigia, kad slaviškumo jie turi nedaug, kiti – kad baltų čia gyveno nedaug ir masiškai atsikraustę slavai greitai juos asimiliavo. Vakarinėje dabartinės Baltarusijos dalyje, pasienyje su Lietuva, aišku, gyveno lietuviai.
Dar toliau į rytus – kitos lietuvių gentys: krivičiai (kreiviai), dregovičiai (dregai, drigai) ir kt. Jos per kelis tūkstančius metų irgi buvo asimiliuotos. Ir toji asimiliacija jau buvo stipri, kai rusų metraščiuose pasirodė pirmosios žinios apie čia gyvenančias tautas (o tai – mažiausiai prieš tūkstantį metų). Tačiau iki šių dienų išliko vadinamosios lietuvių salos Baltarusijoje – apie Apsą, Gervėčius, Lazūnus, Varanavą, Rodūnią. Senovėje, be abejo, būta ne lietuviškų salų, o ištisų žemynų, kuriuos dabar geriausiai teprimena išlikę hidronimai – vandens telkinių pavadinimai.
Beje, LDK laikais niekas neskirstė savo valstybės gyventojų pagal tautybę. Skirstė tik pagal tikėjimą: jie buvo arba Rytų, arba Vakarų krikščionys. Nors vietos gyventojai dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvo vadinami „litvinais“ arba „litovskije liudi“ („lietuviški žmonės“). Dabartinės valstybės ir jos piliečių pavadinimai nėra laužti iš piršto. Juk viduramžiais buvo net kelios etnografiškai skirtingos Rusios: Baltoji, Juodoji, Raudonoji. Dabartinė Baltarusija seniau dar buvo vadinama Baltąja Rusia.
– Esate pavydėtinai darbštus mokslininkas. Šį sausį šventėte savo 85-metį, tačiau jūsų rašomasis stalas ir toliau nukrautas storutėliu lituanistiniu „kultūriniu sluoksniu“. Kokios naujos jūsų parengtos knygos pasirodys artimiausiu metu?
Šiemet pasirodė dar viena mano knyga – „Krikščioniško vardyno kelionė į Lietuvą“. Pasirodo, krikšto vardai pas mus atėjo įvairiais maršrutais. Štai graikiškasis Bazilijus („karališkas“) Lietuvą pasiekė iš Vakarų. O tas pats vardas, atkeliavęs į Lietuvą iš Graikijos (Bizantijos) per Balkanus ir Rusią, ilgainiui virto Vosyliumi (Vasilijumi). Antroji šiųmetė knyga – „Lietuvos vardas“, kurioje narplioju mūsų šalies pavadinimo kilmę, nors atrodytų, kad čia jau viskas aišku.
Tačiau, pasirodo, dar ne viskas pasakyta ir ištirta. Tad, manau, minėtasis veikalas bus įdomus visiems, kas domisi savo tautos praeitimi. O apibendrindamas pasakysiu: minėtasis žodis turi šaknį „liet-“ („lieti“, „išsilieti“) – taip senovėje mūsų protėviai apibūdindavo lygumose tekėjusias ir plačiai išsiliejusias upes. Žodžiu, lietuvių kalbos rekonstrukcija tik dar kartą liudija, kad mes buvome ir likome sėslūs Europos lygumų gyventojai ir po jokius Indostano ir kt. pusiasalius nesibastėme.
Nors abi šios mano knygos labiau priskirtinos mokslo populiarinimo žanrui, man asmeniškai labai sunku išlikti to populiarinimo rėmuose. Atrodytų, taip stengiuosi rašyti tokius veikalus žmonėms, niekada nesusidūrusiems su istorine gramatika, tačiau neretai imu ir taip pasineriu į savo mėgstamą discipliną, kad paskui galvoju: ar ne per sudėtingai parašiau? Ar supras? Laimei, kol kas niekas dėl to nesiskundė…
– Ar bandėte suskaičiuoti, kiek per daugiau kaip 60 metų parašėte knygų ir straipsnių?
Jeigu vieną ar kelis tomus laikytume kaip vieną mokslinį vienetą, tokių bus daugiau kaip 50. O mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių būtų galima suskaičiuoti daugiau kaip tūkstantį. Nenoriu girtis, bet aš tikriausiai būsiu labiausiai verčiamas ir cituojamas lietuvių kalbininkas. Mano pozicijos yra išverstos net į japonų kalbą. Sutikite, mažai tautai tai – didelis laimėjimas, dėl kurio didžiosios pasaulio kalbos atranda lietuvių kalbą – vieną archajiškiausių indoeuropiečių kalbų.
****
Zigmas Zinkevičius (g. 1925) – žymiausias Lietuvos kalbininkas, baltistas, dialektologas, Vilniaus universiteto profesorius, akademikas, buvęs švietimo ministras, daug nuveikęs siekiant įtvirtinti lietuvybę Rytų Lietuvoje (Vilniaus krašte), dialektologijos, istorinės gramatikos ir kalbos istorijos srityse.
Z. Zinkevičius parengė daugiau nei 20 lituanistinių kalbos vadovų aukštosioms mokykloms, paskelbė kelis šimtus akademinių straipsnių įvairiomis kalbomis.
Nuo 1973 iki 1988 m. – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros, nuo 1988 iki 1991 m. – Baltų filologijos katedros vedėjas.
Nuo 1995 iki 1996 m. – Lietuvių kalbos instituto direktorius.
Nuo 1996 iki 1998 m. – švietimo ir mokslo ministras.
Vilniaus universitete mokslininkas dirbo net 44 metus. Jis tebėra produktyviausias ir daugiausia cituojamas pokario lietuvių kalbininkas, ir šiandien tebedirbantis mokslinį darbą.
Iškiliausias Z. Zinkevičiaus darbas – kapitalinė 6 tomų „Lietuvių kalbos istorija“ su rodyklėmis ir bibliografija (1984–1995), apdovanota Lietuvos Respublikos mokslo premija. Tokios apimties kalbos ir tautos istorijos panoramą turi reta tauta.