Ant šventiškai dekoruotų stalų salotų bare “Mano GURU” puikavosi ne tik ypatingas morkų pyragas su apelsinų cukatais, bet ir morkų lazdelės, kopūstų lapai, moliūgų sėklos, išbarstyti mažyčiai vaikiški bateliai su paslėptais baravykais, sagutės, smeigtukai, lėlių indeliai ir mužyčiai medaus stiklainėliai.
Taip triukšmingai buvo pristatyta pirmoji J. Mudėnienės knyga vaikams “Triušiukų abėcėlė”, jau sulaukusi daugybės puikių atsiliepimų. “Kūrėme šią knygą visa šeima,- pasakojo Juventa,- aš kūriau eiles, išnešiojau pačią idėją, o vyras Paulius ėmėsi linksmo, bet sudėtingo fotografavimo bei maketavimo proceso, nes fotografuoti judrius triušiukus – ne toks paprastas dalykas. Jie vis judėjo, bėginėjo, domėjosi kiekvienu daikteliu, tad nuotraukų turime gausybę, o atrinkome tik nedidelę dalį pačių pačiausių”.
Kuriančios poros vaikai – trylikametis Kipras ir devynmetė Ugnė – stengėsi sudaryti ilgaausiams modeliams kuo ramesnes ir jaukesnes fotosesijų sąlygas, nes triušeliai – labai jautrūs stresams.
Pristatymo vakarėlyje svečiams buvo atskleistos ir kelios kūrybinės paslaptys: demonstruojami triušiukų “kambarėlių” interjerai, dalis rekvizito, skanėstai. Knygoje “Triušiukų abėcėlė” buvo stengiamąsi sukurti pasakišką Triušių miestelį, kurio gyventojai turi savus vardus bei istorijas, charakterius. Pavyzdžiui, egocentriškoji Elvyra mėgsta tik zefyrus ir yra tikra filmų apie zebrus gerbėja, o rimtasis fotografas Feliksas vis dar atsisako dirbti su skaitmenine aparatūra.
Vakaro metų buvo garsiai perskaityta visa eiliuota abėcėlė – svečiai galėjo pasireikšti. Pauliaus Mudėno nuomone, tėtukai turėtų dažniau atsiversti knygeles ir garsiai paskaityti. Vaikams tai tikra šventė.
Tačiau daugiausiai dėmesio sulaukė tikrieji didvyriai – triušiukai. Maži ir dideli svečiai veržėsi bent paglostyti ilgaausius. Nenuostabu, kad Juventa būtent juos pasirinko savo knygos veikėjais, ji tiki, kad vaikai turi augti drauge su švelnumu, draugiškumu, jaukioje, natūralioje aplinkoje: robotukai, triakiai monstriukai , plastikiniai personažai niekada neatstos tikrų, jausmingų žvėrelių.
“Mano vaikystė bėgo ir mieste, ir kaime,- sako ji,- tarp didelių mašinų srautų, gamyklų, ir tarp kačiukų, šuniukų, viščiukų… Turbūt nenustebsite, kad būtent juos – mažus ir šiltus – iki šiol nešiojuosi savo širdyje. Tiesa, tuomet mane visi vadino ne Juventa, o Tite. Šis trumpas, saulėtas vardas labiau suprantamas ir triušiukams. Tai dėl to ant gražiosios “Triušiukų abėcėlės” puikuojais mano vaikystės vardas – TITĖ MIKU”.
Tad jeigu pamatysite gatve riedant antikvarinį vežimėlį, kuriame augo ir pati Titė, žinokite, kad jame šiais laikais vežiojami nebe kūdikiai, o knygutė apie triušiukus.
