Scenoje čia ir vėl klegena šurmulys, spektakliai, gastrolės, žinomi kviestiniai aktoriai ir pilnos salės žiūrovų – teatras išgyvena tikrą atgimimą. Ieškant šio pakilimo kaltininko, akys nukrypsta į Suvalkijos dramos mekos vadovą režisierių R.Kučiauską.

O jis tik kukliai šypsosi ir dievagojasi nieko stebuklingo nedarantis, tiesiog besivadovaujantis žinomo mokytojo J.Miltinio receptais, kaip sukurti gerą teatrą.

Nežinojo, kas yra teatras

Kai prieš bene pusę amžiaus atokioje Šakių rajono kaimo sodyboje skambėjo Romualdo nurodymai vaidinti pasiruošusiems mažiesiems draugams ar susodintiems žaislams, niekas netikėjo, kad iš to gali išeiti kas nors rimta.

„Organizuodavau namų teatrą giminaičiams. Pats vaidmenis ir sugalvodavau, ir juos suvaidindavau, - šypsodamasis prisimena vyras. – Tačiau keisčiausia, kad tuomet dar nebuvau matęs nė vieno spektaklio, nežinojau, ką reiškia žodis „teatras“!

Kiek paaugusiam berniukui įkvėpimo ir padrąsinimo kurti ar vaidinti vaikiškuose spektakliukuose suteikdavo mokytojai. Naujieji metai, motinos diena ir kitos šventės – buvo puiki proga Romualdo talentui atsiskleisti. „Spektaklius rodydavome ne tik mokykloje, bet ir vakarais suaaugusiems. Atsimenu, pažiūrėti jų ūkininkai suvažiuodavo net žiemą su rogėmis“, - pasakoja jis.

Baigdamas mokyklą Romualdas nebuvo tvirtai apsisprendęs, ką norėtų veikti visą likusį savo gyvenimą. Jis tiesiog troško pasirinkti tokį gyvenimo kelią, kuriuo eiti būtų visada linksma.

„Atsitiktinumas ar ne, bet reikiamu laiku atsidūriau reikiamoje vietoje. Kai su tėvais persikraustėme gyventi į Marijampolę, čia atidarė kultūros mokyklą. Joje buvo ir režisieriaus specialybė, kursą rinko miesto teatro meno vadovas Stasys Čaikauskas“, - prisimena režisierius.

Svajonė už kulisų

Romualdas be vargo įstojo krimsti režisūros mokslų. Trejus metus jis mokėsi dabartinės savo darbovietės patalpose, nes Marijampolės teatras anuomet įsakymu iš Maskvos buvo uždarytas. Nepaisant to, bohemiško gyvenimo ir bendravimo su teatro žmonėmis jauniems studentams netrūko. Mieste veikė liaudies teatras ir virė intensyvus kūrybinis gyvenimas.

Profesionalaus režisieriaus duonos Romualdas paragavo vos sulaukęs aštuoniolikos. Tuomet režisūros studentams per praktiką reikėjo pastatyti spektaklį.

„Stačiau vienaveiksmę pjesę „Narvas“. Man šis kūrinys labai patiko, nes nagrinėjo vyresniosios ir jaunesniosios kartos konfliktą, - pasakoja režisierius. – Nepamenu jokių sunkumų, tik tai, kad dirbti ir režisuoti buvo be galo smagu. Po spektaklio užlipęs ant scenos nusilenkti jaučiausi tiesiog pakylėtas“.

Paskutiniame kurse besimokiusio vaikino galvą susuko ir gyvenimą pakeitė Marijampolėje gastroliavusio Panevėžio dramos teatro spektaklis. Romualdą pribloškė ne tik spektaklis, bet ir jo pastatymas bei scenoje vaidinę aktoriai.

Užkulisuose nugirdęs, kad prie šio teatro veikianti J.Miltinio vadovaujama aktorių paruošimo studija renka kursą, vaikinas pasiryžo žūtbūt į jį patekti. Po spektaklio jis užsuko į pagrindinį vaidmenį atlikusios aktorės persirengimo kambarį ir smulkiai išsiklausinėjo apie studijas. „Atvažiuok bet kada ir susirask J.Miltinį. Jis tave įvertins ir nuspręs“, - į visus klausimus jam atsakė Panevėžio teatro primadona.

Koją pakišo šveplumas

Tačiau Romualdo svajonėms nebuvo lengva paprastai ir greitai išsipildyti. Baigęs kultūros mokyklą jis gavo paskyrimą dirbti meno vadovu viename Suvalkijos kolūkyje. Vasarą padirbėjęs paskirtoje darbovietėje, rudenį vaikinas ketino vykti pas J.Miltinį, tačiau vietos kultūros skyrius jo niekur neišleido.

„Važiuok pas ministrą ir parsivežk leidimą, tuomet išleisime“, - tarstelėjo vietos cerberiai. Romualdo tokie paraginimai nė trupučio neišgąsdino – griebęs diplomą jis išdūmė į Vilnių. Tuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys su šypsena priėmė entuziazmu mokytis pas J.Miltinį tryškusį jaunuolį.

Ministras ką tik iškeptam režisieriui pasiūlė nesikarščiuoti ir atidirbus kelerius metus už suteiktą išsilavinimą važiuoti, kur tik nori. „Padėjau ant stalo diplomą ir pasakiau, kad man jo nebereikia. Būdamas protingas žmogus, ministras tik pralinksmėjo ir nusijuokęs paskambino į Marijampolę. Liepė mane išleisti“, - šypsodamasis pasakoja režisierius.

Į Panevėžį Romualdas patraukė su kursioke. Prie miesto teatro durų jie atsidūrė per pietų pertrauką. J.Miltinis tuo metu pietavo, tačiau sekretorė jam paskambino ir režisierius po kelių minučių atskubėjo įvertinti atvykėlių.

„Vietoje jis mus ir egzaminavo. Buvome išmokę eilėraščių, etiudų, pasakėčių. Kurso draugės nepriėmė, o pažiūrėjęs į mane savita maniera pasakė, kad proto ir temperamento būti aktoriumi man lyg ir užtenka. Tik bėda, kad turiu kalbos defektą – buvau smarkiai šveplokas“, - maestro J.Miltinio žodžius pakartojo Romualdas. Legendinis režisierius skeptiškai pridurdamas, kad vargiai pavyks ką nors pakeisti, patarė taisyti šią bėdą. Tačiau atkaklų suvalkietį studijuoti pas save visgi priėmė.

Bandė J.Miltinio kantrybę

Pirmieji studijų mėnesiai Romualdui buvo velniškai sunkūs. Vaikinui puikiai sekėsi visi dėstomi dalykai, išskyrus kalbos technikos užsiėmimus.

„Jų siaubingai bijodavau. Išsikviesdavo po vieną ant scenos ir liepdavo kaip žirnius berti „ba bė bi bo bu, ca cė ci co cu“. Pirmą dalį pasakydavau, o su antraja – ir bėda. Matau, J.Miltinis nervinasi, pyksta: „stop, viskas blogai blogai“.

Vienąsyk supykęs jis man pasakė, kad galiu daugiau iš viso nebeateiti“, - daug nervų kainavusias paskaitas prisimena režisierius.

Tačiau lietuviško teatro metro kritika Romualdo nesužlugdė. Atvirkščiai, jis kibo į atlapus savo defektui ir jį įveikė.

Tūkstančiai iššifruotų puslapių

Baigęs J.Miltinio meistriškumo kursus Romualdas paliko Panevėžį, tačiau nuo didžio mokytojo jis niekada pernelyg nenutolo. Dažnai grįždavo į miesto teatrą, susitikdavo su buvusiais mokytojais, stebėdavo repeticijas.

Vienos tokios viešnagės metu J.Miltinis ir Panevėžio dramos teatro vadovas pasikvietė Romualdą ir pranešė, kad iš daugybės kandidatų pasirinko jį slaptiems repeticijų įrašams iššifruoti. Vakarais šio darbo imdavęsis režisierius iš 32 magnetofono juostų iššifravo beveik du tūkstančius puslapių arba 12 knygos tomų. „Pats nepajaučiau, kaip visą šį darbą padariau. Ši veikla man buvo tikrai labai smagi ir maloni“, - šypsosi jis. Romualdo perrašyti įrašai sugulė į tris knygas „J.Miltinio repeticijos“.