Kalbuosi su Mariumi tikėdamasi, išsiaiškinti, kaip ir kodėl gimsta madagaskarai, mistrai ir išvarymai.

- Labai gaila, kad dar nemačiau naujausio spektaklio pagal jūsų pjesę „Išvarymas“ apie emigrantų gyvenimą ir savijautą daugelio išsvajotuose užsieniuose, bet jau girdėjau įvairių nuomonių. Vienų teigimu, pataikėte į Lietuvos didžiausią pūlinį, kitų – pamynėte teatro, kaip meno šventovės, vardą, nes scenoje nuolat skamba keiksmažodžiai, spektaklis kelia slogutį, nes esą emigrantų gyvenimas nėra toks juodaspalvis, kokį pavaizdavote.

Tokia nuomonių įvairovė tik dar kartą paliudija, kad spektakliu pataikyta į žaizdą. Jei visi tik giria, kūrinys tampa tik estetiniu objektu, o kai apie jį rašo ne tik leidinių kultūros skiltyse, atsiranda besipyktinančių, nepatenkintų, tai rodo, kad spektaklis tapo ir socialiniu visuomeniniu reiškiniu. Gyvas teatras toks ir turėtų būti – išsiveržiantis iš savo pastato, uždarų salių. Spektakliu atkreiptas dėmesys į tautos, šalies gyvenimo problemas.

- Štai viena jūsų pjesės ištraukų - emigrantė Eglė pasakoja apie Britų muziejų Londone: „...Ten visas pasaulis suvežtas. Mumijos guli – gal dvidešimt. Faraonai Egipto... o žmonės praeina, pažiūri, žiovauja, nes jau pavargę. Nes visko, bl**t, tiek yra daug, nu negali tu apžioti... Ir viskas kažkaip be vertės, nors iš tikrųjų vertinga – išvežk tu tą viską atgal, ir bus tau tokia vertė“.

Kiekvienas necenzūrinis žodis yra stipri stilistinė priemonė, todėl pjesėje ja buvo pasinaudota tiek, kiek reikia, ir ne daugiau. Necenzūriniai žodžiai tikrai nėra būtini kiekviename spektaklyje, bet nesutinku, kad tai visiškai netinkanti priemonė tam tikrais atvejais. Žiūrėdamas Europoje spektaklių pastatymus, matai, kad nuostata, kas galima ir kas negalima teatre, Lietuvoje pasenusi maždaug pusšimčiu metų. Įvairios išgalvotos baimės mums patiems trukdo.

- Ar tokia nuostata nesikerta su teatro paskirtimi - lavinti žiūrovą, ypač jaunąjį?

Mokykla yra lavinamoji įstaiga, teatras – meno įstaiga, ne jos tikslas ugdyti žmogų. Į suaugusiesiems skirtus spektaklius ateina subrendę žmonės, kurių asmenybių teatras negali pakeisti. Spektakliai vaikams rodomi dieną ir aiškiai parašyta, kurie spektakliai jiems skirti.

- Papasakokite realaus gyvenimo epizodų iš emigrantų gyvenimo Londone, kurie nepateko į pjesę.

„Netilpusieji“ į pjesę jau išgaravo iš mano atminties. Pjesė tikrai neatspindi visos emigracijos situacijos. Be to, ir nesistengėme detaliai atspindėti. Labai klysta tie žiūrovai, kurie spektaklyje ieško gyvenimo išklotinės. Pati emigracija man rašant pjesę, buvo tik variklis, kuris išstumia pagrindinius herojus į tą situaciją, kurioje jie atsiranda. Tai nėra pjesė apie Lietuvos emigrantus, tai pjesė apie žmogų, išsirovusį save iš savo terpės ir bebandantį save įsodinti į kitą, kol kas jam svetimą terpę.

- Prieš rašydamas pjesę, buvote nuvykęs į Londoną. Lietuvių emigrantų gyvenimą stebėjote iš šono ar mėginote pajusti realybę savo kailiu kartu dirbdamas jiems įprastus darbus?

Dirbti kartu neteko, nors buvau apie tai galvojęs. Pastebėjau, kad lietuviškoje vietos žiniasklaidoje aktyviai siūlomas darbas – mėtyti maišelius. Iš tikrųjų tai yra dėvėtų rūbų rinkimas. Reikia išmėtyti specialius maišelius į žmonių namų kiemus, kitą dieną atvažiuoja mašina ir maišelius su nereikalingais gyventojams rūbais, surenka. Tai pusiau nelegalus verslas, nes tie drabužiai skiriami labdarai, bet galiausiai atsiduria dėvėtų rūbų parduotuvėse įvairiose šalyse.

Tačiau taip ir nedirbau, nes trūko laiko, todėl su lietuviais susitikdavome po darbo, kalbėdavomės, lankiausi kai kurių namuose. Jie žinojo, koks mano tikslas, kodėl ten buvau. Kai kurie pokalbiai buvo labai atviri, sužinojau asmeninių skaudžių istorijų, kurias, žinoma, laikysiu visą gyvenimą paslaptyje.

- Kokį vaizdą susidarėte – dauguma emigrantų gyvena ir jaučiasi geriau, negu Lietuvoje, ar jiems ten ne pyragai, tik nedrįsta to viešai prisipažinti, todėl užsienį piešia kaip pasakų šalį, kur teka pieno upės ir plyti raguolių laukai?

Jiems sunku, nes dauguma jų labai daug dirba, kai kurie - beveik be laisvadienių. Bet jie jaučiasi laimingi turėdami darbą, stabiliau jausdamiesi finansiškai, galėdami pasirūpinti savo ir vaikų ateitimi. Dauguma išvažiuoja dėl poreikio išgyventi, neturėdami tokios galimybės Lietuvoje, tik mažuma renkasi emigraciją dėl mados.

- Privačiuose pokalbiuose, o net ir oficialiai, iš tribūnų emigrantai kai kurių tautiečių Lietuvoje kaltinami tėvynės išdavyste, už tai, kad tėvynę palieka vien dėl didesnių pinigų, o kur gi dingo patriotizmas, meilė tėvynei? Kokia jūsų nuomonė – ar emigrantų dalią renkasi tik materialistai?

Taip kalbėti gali tik visiškai kvaili žmonės. Daugelis emigrantų, su kuriais bendravau, guodėsi niekam nerūpėję tada, kai gyveno Lietuvoje. Jautėsi niekam nereikalingi. Pirmiausia emigrantus išdavė Lietuva, tada tik jie išdavė Lietuvą. Man keista matyti, kaip mūsų šalyje nebranginami žmonės. Dabar gal kiek susizgribta ir prabilta apie emigraciją, bet jau emigravo per dešimt procentų gyventojų.

Reakcija pavėluota. Reiškinys gerokai įsibėgėjęs. Emigracija yra ne emigravusiųjų problema. Žinoma, kažkas gali pasakyti - visas pasaulis migruoja, bet yra valstybių, kaip Lietuva, kurios praranda per daug žmonių ir vien dėl to, kad nemokama valdyti valstybės. Problema yra ne išvažiavusiųjų, o mūsų, likusiųjų, kad nesugebėjome nieko padaryti, pakeisti, kad jie gyventų ir dirbtų Lietuvoje.

- Bet tie, kuriems sekasi turtingai gyventi Lietuvoje, vis primena bėdžiams, kad valstybė žmogumi nepasirūpins, žmogus pats privalo pasirūpinti savimi.

Tą jie ir daro – išvažiuoja dirbti į užsienį. Valstybės reikalas – išlikti. Tačiau, jei žmonės išvyksta ir išvyks, iškils grėsmė valstybingumui. Ir šią problemą turi spręsti valstybė, o ne žmonės, juk jie vietoj nedarbo gimtinėje pasirinko darbą užsienyje. Ši išeitis ir sprendimas leido jiems pasijusti žmonėmis, nes čia tam sąlygų nebuvo, daugelis neišgyveno iš algos arba apskritai neturėjo darbo.

- Ar „Išvarymą“ matė lietuviai, gyvenantys emigracijoje? Nebijote sulaukti reakcijos: „Ei, bachūrs, ką čia rašinėji nesąmones. Gal prasiaiškinkim, kaip čia viskas yr?“

Kol kas spektaklį matė tik Vilniaus žiūrovai. O emigrantai nėra nauja tauta ar visuomenė. Jie – dalis Lietuvos, išvažiavusi į užsienį. Visko, kas būdinga Lietuvos visuomenėje čia, yra ir ten. Jeigu yra tokių, kokius ką tik šaržavote savo klausime, tai jie tikrai tokiais netapo Londone, jie tokie išvažiavo.

Žinoma, svetimo miesto, kitos kultūros kontekste mūsų savybės dar labiau išryškėja. Va, emigrantų vaikai, turėdami lietuviškas šaknis, bet gimę ar nuo mažens gyvenantys ten, bus visiškai naujas visuomenės darinys. Pats mačiau, kad angliškai vaikai kalba daug geriau negu lietuviškai. Visiškai akivaizdu, kad vaikams Lietuva yra senelių šalis, tėvų gimtinė, o jų tėvynė - Anglija, Londonas. Jie serga už savo miesto „Chelsea“ futbolo komandą.

- Jeigu aš būčiau parašiusi pjeses „Madagaskaras“, „Mistras“, jausčiausi besanti tikrai talentinga. Koks jausmas būti tokių populiarių ir įdomių pjesių autoriumi – tai glosto jūsų ambicijas ar kaip tik kelia nerimą ir įsipareigojimą dar kažkuo mus priblokšti?

Kiekvieną kartą bandai konkuruoti su savimi ankstesniu. Jei pavyksta gerai parašyti, kažkiek laiko jautiesi apimtas euforijos, o paskui pradedi galvoti, kaip save, ankstesnįjį, perspjauti. Juk dauguma menininkų sako, kad dar nesukūrė savo geriausio kūrinio. Pradedi kovoti su buvusiu savimi. Mėgini keistis, nesinori kartotis.

- Kur išmokote tokio visiškai nelietuviško (kuris įprastai sukasi apie žmogaus kūno vietą žemiau juosmens), subtilaus humoro? Beveik neabejoju, kad tai įgimta, nusikopijuota artimiausioje vaikystės aplinkoje, bet galbūt dar ir išlavinta keliaujant ir stebint pasaulį?

Neįsivaizduoju, nesu savęs analizavęs ir svarstęs, iš kur mano humoras. Gero lygio humoro frazėmis apsišaudo mano tėvas, dėdė. Gal ten ištakos?

- O gyvenime žmonės, su kuriais bendraujate, greitai ir lengvai pagauna jūsų humorą? Ar tam reikia ilgesnio laiko? Ar turite savo aplinkoje žmonių, kurie su jumis humorą žaistų lyg stalo tenisą – kamuoliukas taikliai lekia ir laiku atmušamas?

Gyvenimo kasdienybėje nesu labai didelis humoristas. Būna žmonių, kurie žaibiškai kokiai nors situacijai gali pritaikyti sąmojį. Aš neturiu tokios savybės – reaguoti greitai. Bendraudamas visą vakarą galiu nepasakyti nė vienos sąmojingos frazės. Aišku, bendrauju su žmonėmis, kurių humoro jausmas yra panašus. Humoras arba vienija žmones, arba juos skiria. Ačiū Dievui, mano artimiausioje aplinkoje šiek tiek juokauja visi. Ir juokauja – kokybiškai.

- Jūsų humoras universalus – patinka įvairaus amžiaus ir skirtingų tautybių žiūrovams. Savomis akimis regėjau, kaip iš Maskvos J.Vachtangovo teatro atvažiavę aktoriai, žiūrėdami pagal jūsų pjesę pastatytą spektaklį „Madagaskaras“, juokėsi tada, kada ir mums buvo juokinga, nors pjesėje, atrodytų, daug tokių situacijų, kurios žinomos, o todėl ir juokingos, tik lietuviams. Jūsų paties tai nestebina? Juk atsisėdęs rašyti pjesės negalvojote – na, dabar prajuokinsiu visą pasaulį.

Pjesės tema, kontekstas - labai lietuviški. Atrodė, kad ir humoras kils lietuviškumo kontekste. Pamatę, kaip žiūrėdama spektaklį, į visa tai reaguoja užsienio šalių publika, buvome nustebinti, kartais reakcija didesnė ir juokiamasi daugiau negu Lietuvoje. Tai mačiau lankydamasis kartu su spektakliu gastrolėse Suomijoje, Rusijoje, Serbijoje, Lenkijoje.

Tai buvo didelis ir malonus siurprizas visiems „Madagaskaro“ kūrėjams. Iš anksto nenumatysi, ar tai bus universalu, ar lokalu. Galvodami apie „Madagaskarą“ prognozavome, kad Lietuvoje spektaklis turėtų būti populiarus, bet nesitikėjome, kad jis taip patiks užsienio žiūrovams. Tai ir yra kūrybos paradoksai, nes kartais kuriant įsivaizduojamai universalų kūrinį, jis tokiu netampa. Bet būna ir atvirkščiai.

- Bet faktas lyg ant delno – sena lietuviškos idėjos istorija perkelti visą Lietuvą į salą, kurios ne mūsų šalies gyventojai tikrai nežinojo, tapo įdomi pasauliui.

Pasirodo, kiekvienoje šalyje panašiu metu atsirasdavo po panašų herojų į mūsų Kazimierą Pokštą, kurie irgi kažką panašaus planavo. Todėl tai nėra tik Lietuvai būdinga ir žinoma situacija.

- Esate laisvas menininkas. Ar laisvam, ne samdomam žmogui ekonominė krizė kirto smarkiau, negu tiems, kurie turi stabilią darbovietę, o gal kaip tik – lanksčiai galėjote prisitaikyti prie realijų ir išlikote nenukentėjęs?

Taip sutapo, kad nemažai darbų susikaupė prieš krizę, tad jai užėjus, turėjau daug darbo. Žinoma, mane krizė palietė, nes kai kurie honorarai krito daugiau negu per pusę. Visgi nebuvo taip blogai, kad būčiau priverstas atsisakyti laisvo menininko statuso. Išgyvenau.

- Tikintieji likimu sako, kad įvairios krizės siunčiamos mums ne kaip blogis, o kaip gėris, padedantis išryškinti gyvenimo, mąstymo ir veiksmų balastą, o išryškinus, priversti keistis ir keisti. Mitologizuojate tokius reiškinus ar manote, kad krizė - tai realaus, bet neteisingai gyvento ekonominio ir moralinio gyvenimo logiška išdava?

Aš visiškai nesuprantu krizių. Manau, kad ne aš vienas, netgi ekonomikos profesionalai jų nelabai supranta. Taip atrodo, kad ekonomika tapusi lyg gyvas, sunkiai tramdomas ir valdomas mechanizmas. Nemanau, kad ši krizė buvo pamatinė, tokia, kokia ištiko pasaulį 1929 – 1933 metais, šįkart mus ištiko krizelė. Bet ji sudavė smūgį mūsų orientacijai vien į materialinę gerovę. Ir tai galbūt yra teigiamoji krizės pusė. Bet apskritai aš esu prieš krizes, geriau jau jų nebūtų.

- Kokios dabarties temos, be emigracijos, jus jaudina taip, kad nieko nebelieka – tik juoktis pro ašaras? Kuo vėl mus nustebinsite?

Dabar įvairių darbų užbaigimo etapas. Į rusų kalbą verčiama mano naujausioji pjesė „Kantas“, todėl prisėdau jos paredaguoti. Po to reikia baigti romaną, kurį rašau jau devynerius metus. Visas kitas naujas idėjas mėginu kol kas sulaikyti savyje, nes visko iš karto nespėsiu.

- Neseniai grįžote iš Laplandijos? Turbūt ne pas Kalėdų Senelį važiavote svečiuotis?

Būtent pas jį. Į Suomiją, į Laplandijoje esantį Rovaniemį, važiavome aplankyti mano seno pažįstamo Kalėdų Senelio, su kuriuo susipažinau prieš šešerius metus ir aptarėme galimybę filmuoti. Ten tęsėme bendro lietuvių ir suomių vaidybinio filmo, lapkritį pradėto Lietuvoje, filmavimą. Šio filmo tema susijusi su Kalėdų Seniu, bet filmas ne vaikams. Tai drama. Filmo premjera numatoma kitų metų sausį.

- Ką dažniausiai atsakote savo dukrai ir žmonai, žurnalo „Moteris“ vyriausiajai redaktorei Gražinai, kai jos paprieštarauja, kad geriau jau kartu gyventu žemiškesnės profesijos šeimos narys, o ne žmogus, kurio mintis dažniau užvaldžiusios pjesių herojės negu realios, šalia esančios moterys?

Ne, tokių priekaištų negirdžiu. Nebuvau bankininkas ir tada, kai susipažinome su Gražina, buvau tas, kas esu ir dabar, todėl jokių nesusipratimų dėl mano darbo pobūdžio ir mūsų gyvenimo būdo nekyla.

Dukra manęs irgi nematė kitokio, neturi su kuo palygint ir neįsivaizduoja kitokio tėtės. Žinoma, pats apgailestauju, kai tenka išvažiuoti ilgesnių kūrybinių atostogų. Bet gal geriau rečiau matyti įdomų tėvą, negu tokį, kuris kas vakarą nuobodžiai sėdi prieš televizorių.