Lietuvoje ir Italijoje filmuotoje juostoje vaidino ir daugiau lietuvių aktorių: Andrius Paulavičius, Kęstutis Jakštas, Donatas Šimukauskas, Giedrius Savickas, Jonas Trukanas, Vitalij Porshnev. Tačiau į pagrindines roles pateko du jaunuoliai iš Lietuvos, įveikę kitus kandidatus iš gimtinės bei užsienio.
Tuo metu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokykloje vokalą baigęs Vilius studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Jono Vaitkaus kurse, o Arnas – filosofiją Vilniaus universitete. Po „Sibirietiško auklėjimo“ filmavimo darbų Arnas įstojo į vaidybos studijas, vadovaujamas Oskaro Koršunovo.
G. Salvatores juostoje vaikinai tapo dviem jaunais nusikaltėliais. Filmo „Sibirietiškas auklėjimas“ veiksmas vyksta dabartinėje Moldovoje. Istorijoje pasakojama apie sibiriečių komuną, turinčią savo garbės kodeksą. kurioje auga du draugai, jauni banditėliai: Johno Malkovichiaus herojaus Kuzios anūkas Kalyma (A. Fedaravičius) ir jo geriausias draugas Gagarinas (V. Tumalavičius). Griuvus Sovietų Sąjungai, bičiulių požiūris išsiskiria, bandant suvokti naują, kapitalistinį pasaulį.
- Kaip sužinojote, kad garsus italų režisierius Gabriele Salvatores rengia aktorių atrankas naujausiam savo filmui?
Arnas: Kai studijavau filosofiją, norėjau užsiregistruoti aktorių agentūroje, nusifilmuoti kokioje reklamėlėje ir užsidirbti smulkių pinigų. Vieną dieną draugė parašė, kad vyksta atranka į italų filmą.
Arnas: Tos atrankos masto nežinojau. Tik atėjęs supratau, kokio dydžio ji buvo. Pamatęs, kad prieš mane stovi daugybė profesionalių aktorių, net nejauku pasidarė. Aš maniau, kad kokioje masuotėje pabūsiu. Nežinojau netgi, ką reikės vaidinti. Tik paskutiniame ture supratau, kur aš atėjau. Supratau, kad aš tuoj darysiu tai, apie ką svajojau nuo 15 metų.
Vilius: Arnas pateko į paskutinį turą be jokių pirminių atrankų.
Arnas: Tuo metu buvau nusiskutęs galvą, buvau pradėjęs lankyti bokso treniruotes ir į pirmas atrankas atėjau su pamušta, patinusia nosimi. Gal ir atitikau reikiamą charakterį (juokiasi). Atrankos prasidėjo nuo spalio, o aš apie jas išgirdau tik vasario mėnesį.
Vilius: Filmo kūrėjai tęsti atrankų dar planavo važiuoti į kitas šalis, tad numojome ranka, kad nieko čia nebus.
Arnas: O kai po atrankų priėjo prie mūsų ir pasakė: „Welcome aboard“ (Sveiki atvykę, - angl.), net kojas pakirto.
Vilius: Netgi kaip buvome premjeroje Milane dar nesuvokėme, kad esame vieni pagrindinių filmo „Siberian Education“ herojų, vaidinantys su rimtais aktoriais.
- Manau, kad kiekvienas aktorius to pavydėjo ir troško būti jūsų vietoje...
Arnas: Pradžioje dėl to jaučiau didelę įtampą, tačiau po to viskas atslūgo ir tiesiog įsijaučiau į žaidimą, plaukiau pasroviui.
- Kaip manote, kodėl režisierius pasirinko būtent jus?
Vilius: Arba tiesiog užsimerkė ir bedė pirštu į visas pavardes. O jei rimtai, galbūt tiesiog atitikome tipažus. Turbūt daug paprasčiau, kai du artimus bičiulius vaidina tos pačios tautybės atstovai.
- Patys vaikystėje turbūt nebuvote chuliganais?
Arnas: Kažkiek, bet tikrai ne tokio masto. (Juokiasi.)
Vilius: Palyginus su mūsų herojais, buvome labai geri berniukai.
- Spėju, kad dviem pradedantiesiems aktoriams prieš žengiant į filmavimo aikštelę teko daug ko išmokti?
Vilius: Mums labai padėjo atrankų vykdytojas, vėliau tapęs ir mūsų vaidybos mokytoju, su kuriuo mes pusantro mėnesio šešias dienas per savaitę intensyviai ruošėmės filmui.
Arnas: Tai buvo kaip vasariniai aktorinio meistriškumo kursai.
Vilius: Su mumis taip pat dirbo kaskadininkų grupė „StuntBros“. Jie - labai rimti vyrai, dirbę su serialų „Spartakas“, „Game of Thrones“ aktoriais. Mes su jais turėjome tikrą dviejų savaičių gyvenimo išlikimo stovyklą. (Šypsosi.) Arnas, sportuojantis žmogus, jau kitą dieną vos atsistojo. O ką kalbėti apie mane, sporto nemačiusį muzikantą...
Arnas: Buvome labai rimtai paruošti fiziškai, mus mokė gynybos, puolimo, choreografijos, kovų su peiliais. Man bokso treniruotės padėjo nebent tiek, kad sekunde greičiau galėdavau atsistoti, nei kiti. (Juokiasi.)
Vilius: Taip pat turėjome dialekto mokytoją, kuris mokė Viggo Mortenseną rusiško akcento filme „Eastern Promises“. Ruoštis vaidmeniui važiavome ir į Italiją, ten kiekvieną dieną dirbdavome su režisieriumi ir prodiuseriais, skaitydavome scenarijų.
- Kas kuriant savo vaidmenis buvo sudėtingiausia?
Vilius: Man sunkiausia buvo diena prieš pat pirmąjį filmavimą. Kol ruošėmės, repetavome, viskas atrodė gerai. O po to apniko mintys, kas bus, jei nepavyks? Juk tiek dirbta, ruoštasi.
Arnas: Man sunkiausias, bet kartu ir įdomiausias bei širdžiai maloniausias buvo jausmas, atėjus į filmavimo aikštelę. Kai prie tavęs prieina režisierius, pasako, ko jis nori iš konkrečios scenos ir duoda valandą pasiruošti. Tada atsisėdi, susikaupi: „Dabar aš turiu susirasti viduje... Susirasti... Ką susirasti?“ Ir kažko viduje ieškai, ieškai, kabiniesi, bet nežinai už ko. Tai labai vargina, ne tik emociškai, bet ir fiziškai.
- Kaip jūs susipažinote su filme vaizduojamu laikmečiu? Juk kai griuvo Sovietų Sąjunga, jūs dar nebuvote gimę...
Arnas: Sausio 13-osios įvykius stebėjau mamos pilve, o apie kapitalizmo erą esame girdėję tik iš suaugusiųjų pasakojimų. Apie Sibirą taip pat esame prisiklausę iš senelių ir močiučių, kurie patys išgyveno tremtį. Tačiau filme pasakojama apie tikrus nusikaltėlius, kurie iš Sibiro būdavo tremiami į Rytų Europos šalis.
Vilius: Pradžioje net pats G. Salvatores nesuprato lietuvių reakcijos ištarus žodį „Sibiras“. Jis nežinojo, kad į Sibirą buvo ištremta šimtai tūkstančių lietuvių, niekuo nenusikaltusių paprastų žmonių. Jam tai buvo staigmena.
- Prieš kelias dienas Milane įvyko filmo „Sibirietiškas auklėjimas“ premjera. Kokius įspūdžius parsivežėte iš Italijos?
Arnas: Žiūrėjome filmą italų kalba. Kartu sėdėjo ir vertėja, bet mums jos nereikėjo, nes per tiek laiko išmokome mintinai visą scenarijų. Mūsų darbo dalis buvo bendrauti su publika, todėl teko duoti ne vieną interviu. Nuo ryto iki vakaro atsakinėjome į tuos pačius klausimus.
- Kokius klausimus?
Arnas ir Vilius choru: Kaip jums patiko dirbti su J. Malkovichiumi? (Juokiasi.)
- Neabejoju, kad visiems labai įdomu, kaip gi dviem jauniems aktoriams sekėsi dirbti su J. Malkovichiumi? Arnai, tau, ko gero, teko su juo bendrauti daugiausiai? Filme vaidinai jo anūką.
Arnas: Jis - be galo užimtas žmogus. Kai jį grimuodavo, aktorius užsidėjęs ausines repetuodavo operą. Savaitę pabūdavo filmavimo aikštelėje Lietuvoje, išskrisdavo dainuoti operose, režisuoti spektaklių ar užsiimti savo drabužių dizainu, po to vėl grįždavo filmuotis. Todėl ir bendravimas su juo buvo minimalus, nesinorėjo jo varginti. Bet net ir iš tų neilgų pokalbių galima buvo suprasti, kad jis yra šiltas, tikras, nesumeluotas. Kiekvieną kartą aikštelėje, kai jis kažką vaidindavo, atrodydavo, kad jis tiesiog gyvena savo gyvenimą, o ne vaidina. Mane žavėjo jo tikrumas ir natūralumas. Dažniausiai pasikalbėdavome prieš filmavimus. Pasakodavo apie savo šeimą, žmoną, kad vienas iš jo vaikų, kaip ir aš, studijuoja filosofiją.
- Tačiau tu dėl vaidmens filme filosofijos studijas metei, o dabar įstojai į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?
Arnas: Aš myliu kiną ir vaidinti kine buvo mano svajonė. Mokykloje vietoj papildomų matematikos pamokų visada paslapčia nuo tėvų eidavau į kino teatrą ir žiūrėdavau filmus. Vaidinti kine buvo mano svajonė, tačiau kažkuriuo momentu galbūt suabejojau savimi ir nukėliau svajonę ateičiai. Bet Dievas norėjo, kad pradėčiau tuo keliu eiti dabar, ne vėliau. Ir už tai jam esu labai dėkingas.
- Viliaus ryšiai su aktoryste taip pat pilni atsitiktinumų. Po pusmečio muzikos ir teatro akademijoje nutraukei studijas, bet likimas tave vis tiek nubloškė į vaidybą. Ko gero, nuo jos nelabai nepavyks pabėgti?
Vilius: Aš net nenorėčiau pabėgti. Palikau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, nes buvau nepasirengęs ten studijuoti. Maniau, kad užimu kito žmogaus vietą, kuris būtų tinkamesnis ten mokytis. Išėjau ramia širdimi. Tačiau iš kino pasaulio tikrai nenorėčiau trauktis. (Šypsosi.)
Arnas: Jei pakeliui į sėkmę reikės plauti indus, darysim tai ir stengsimės. Nes vaidinti kine yra didžiausias mūsų abiejų tikslas. Šiuo metu ieškome žmonių, atstovausiančių mus kitose šalyse. Dabar kaip tik važiuoju į Maskvą pažiūrėti, kas vyksta Rytuose. Šlaistysimės po pasaulį, kol surasime, kur dirbti toliau.
