Abiejuose filmuose liečiama ta pati moralinė tuštuma, egzistuojanti Rusijoje vykstančio politinio ir socialinio sąmyšio metu, o visos optimistinės viltys dedamos į ateinančią kartą. Būtent šią idėją, kaip teigė "Kapitono duktės" režisierius Aleksandras Proškinas, galima pritaikyti ir Rusijos kinui.
"Visi mitai apie Rusijos kino mirtį yra tikrai perdėti. Mes susiduriame su tokiomis pačiomis problemomis kaip ir visi ir situacija tikrai nėra blogesnė. Mes netgi jau matome šviesą tunelio gale", - sakė jis.
Tiek Proškino filmas, tiek ir modernioji drama "Vorošilovo šaulys" buvo su dideliu pasisekimu rodomi Rusijos kino teatruose. "Laikas bėga ir žmonėms paprasčiausiai nusibosta žiūrėti blogai dubliuotus filmus per televiziją. Ateina nauja karta, kuriai reikia kažko savo, o ne importuoto", - pridūrė režisierius.
"Vorošilovo šaulyje" rodomi trys jauni "naujieji rusai" mielai leidžiantys iš narkotikų prekybos atplaukusius pinigus ir tuo sukeliantys nuskurdusių kaimynų pavydą ir kartu panieką. Grupelei išprievartavus paauglę Katią, jie lengvai iššisuka nuo bausmės, nes teisminė sistema yra per daug korumpuota ir kekompetetinga. "Aš daugiau niekada nebūsiu laiminga", - seneliui Ivanui prisipažįsta mergina, kuris iš nevilties ir norėdamas pasipriešinti naujajai tvarkai griebiasi ginklo.
"Prieš du šimtus viskas buvo taip pat, todėl tai yra šiuolaikinė istorija", - prisipažino Proškinas, kalbėdamas apie savo fimą "Kapitono duktė", kuriame vazduojama 18 amžiaus Pugačiovo vadovaujamas maištas prieš imperatorienę Jekateriną, ir užsimindams apie šiandieninį smurtą ir karą su Čečėnija. Nepaisant abiejų pusių žiaurumo ir korupcijos, du jaunuoliai visgi įsimyli ir stengiasi iššaugoti savo jausmus. "Kaip ir prieš du šimtus metų, taip ir dabar šie šešiolikmečiai ir septyniolikmečiai yra mųsū laikų herojai", - pridūrė jis.
