- „Narcizas“ – akivaizdžiai europietiškos kultūros filmas. Antikinio mito pagrindas, egocentriška problematika, pagrindinio veikėjo išgyvenama prasmės pojūčio stoka, puiki klasikinė muzika, vaizdo kultūra. Į Indiją važiuoti su tokiu filmu – lyg ir akibrokštas. Ką indai jame matė, ar išžiūrėjo? Indiškas filmas – paryškinti jausmai, besaikės dramos...
- ...man irgi buvo siūloma susiklasifikuoti Drama /Love Story, kitokių dramų pas juos tiesiog nėra. Galvoju, ką daryti, sakyti, kad „Narcizas“ – „Love Story“, it is complicated.
- Ką darei?
- Palikau neužpildyta ir išties nežinojau, kas bus.
- Tai kaip indai žiūrėjo? Ar jiems nebuvo nuobodu?
- Jiems niekas nenuobodu. Jie labai smalsūs. Puikiai gaudo nuotaiką. Jie visiškai kitaip žiūri filmus. Jie šnibždasi, reaguoja atvirai. Juda salėj, laksto su prožektoriais. Išvakarėse buvau Izraelio filme, kuris man labai patiko. Žiūriu filmą ir jaučiu, kad salė juda, kad kažkas išeina, tą suprastum, bet ir ateina – aštuoni, gražiai susirikiavę, vorele, su prožektoriumi. Negali rast priežasčių. Žiūrėjau žydų filmą ir galvojau, kas bus kitą dieną. Greit supratau, kad jiems taip įprasta. Pasirodo, jie kartais nusiperka bilietus į du skirtingus filmus, rodomus tuo pačiu metu. Pažiūri vieną filmą, pereina į kitą, vėl grįžta į pirmąjį.
Jie eina į filmus nuo aštuonių ryto iki dešimtos vakaro. Goa – kurortinė vietovė, į ją privažiavę, priskridę daugybė žmonių, pristatyta palapinių. Jiems kinas – kaip krepšinis, svaigulys. Ateina pasiskaitę, pasidomėję.
- Pasiskaitę festivalio skrajutes?
- Ne tik. Ieško informacijos internete. Mato, kad esi su kortele, prieina, klausia, koks tavo filmas. Pasakai. Sako: žinau, skaičiau ten ir ten. Į filmus jie reaguoja šiltai, nuoširdžiai, draugiškai.
- Kaip reagavo į „Narcizą“?
- Europiečiai paprastai pasveikina ir viskas. Indai po filmo prieina pasišnekėti. Atsargiai, atsiprašydami, pamažu apstojo būriu ir kiekvienas dėstė pusę filmo. „Kodėl, klausia, sakei, kad Teodoras save myli. Jis savęs juk nemyli?“ Visus dalykus, kurie filme vartėsi, jie pagavo. Pasakojo apie gyvenimą, kad tokie dalykai iš tikrųjų būna, jie juos atpažįsta. Diskutavo, interpretavo argumentuotai, demonstruodami didelį pastabumą ir gebėjimą sieti dalykus. Negalėjau atsistebėti. „Teodoras yra perfekcionistas“, – sakė. Šis žodis filme nėra pasakytas. Ir pristatinėdami filmą šio žodžio vengėm, nors visąlaik turėjom jį minty. Indai kalbėjo apie tai.
Jie mėgsta kiną. Jų pajautimas išlavintas. Jie puikiai suprato ir norėjo pasitikslinti, ar tikrai yra taip, kaip jie suprato. Kalbėjo vieni per kitus. Vienas kalba, kitas įsiterpia atsiprašęs „o aš pasakysiu, kaip man atrodo...“
- Upanišadose buvimo būdų daugybė, jie turi daug įvairios patirties.
- Kai dariau filmą, buvo siūlymų palengvinti scenarijų, adaptuoti, kad žiūrovui būtų aiškiau. Nesuprantu, kodėl reikia įtarti, kad žiūrovas nesupras? Jei suprato dailininkas, operatorius, aktoriai, kodėl reikia galvoti, kad kitiems bus neaišku. Lygiai taip galima gaudyti žiūrovus juos stebinant, bet tada eini į kompromisą su savimi. Stebinti man nelabai įdomu, specialiai atsisakinėjom stebinimo. Po Indijos suprantu, kad tikrai visų žiūrovų nenumatysi, neapskaičiuosi auditorijos. Atradimas žiūrovų, kurie supranta, kurie susijungia su tuo, kas tiesiai nepasakyta – buvo labai svarbus.
- Tarptautiniame Kauno kino festivalyje „Narcizas“ laimėjo žiūrovų simpatijų prizą. Festivalyje rodyta daugybė filmų, svečiavosi ne vienas režisierius. Kaip manai, kas čia suveikė? Man įspūdį paliko pernykštis žiūrovų pasirinkimas – Norberto Lópezo Amado ir Carloso Carcaso dokumentinis filmas „Kiek sveria jūsų pastatas, pone Fosteri“. Kaip manai, kodėl šiemet žiūrovai palankūs „Narcizui“?
- Nežinau, buvau labai nustebus. Visi susiję su šiuo filmu žmonės buvo jį jau matę. Premjeros vyko ir Vilniuje, ir Kaune. Festivalyje nebuvo kviestinių svečių. Žiūrovai vien iš savo susidomėjimo. Sako, lietuviško kino nežiūri. Bet taip nepasirodė.
- Kartais atrodo, kad šitą mitą apie nežiūrimą lietuvišką kiną kažkas sąmoningai kuria.
- Žmonių atėjo nemažai į abu seansus. Nežinau, kokiomis proporcijomis simpatijas dalina. Ir Klaipėdoj buvo daug žmonių.
Be žiūrovų filmas negyventų. Nežinotum, ką padarei. Tai lyg ir nėra kriterijus, bet be atvaizdo nieko nežinai. Ką tu su savo filmu namie veiksi? Į kino peržiūras eini kaip į pokalbį, klausai, ar tave supranta, ar ne. Kino, aišku, negali perdaryti.
- ...bet interpretacijos keičia kino reikšmę, gãli priartinti kiną prie žiūrovų arba nutolinti. Režisieriaus kalba irgi keičia reikšmę. Béla Tarro paskutinis filmas „Turino arklys“ man išlikęs kaip be galo šiltas filmas. B.Tarras ilgai ir šiltai kalbėjo po filmo, ir man dabar jau sunku atskirti, iš kur šiluma – atrodo iš filmo, jo kadrai stovi akyse, bet negali būti tikras...
- Iš tikrųjų keičia. Dviem milimetrais gali priartinti. Dviem laipsniais sušildyti arba atvirkščiai.
- Ir dabar man, sakykim, keista: liko nepastebėta Susanna Perry-Gilmore, atlikusi vieną pagrindinių vaidmenų. Ji profesionali smuikininkė?
- Taip, Susanna yra Memfio ir Omahos filharmonijų koncertmeisterė. Šitame filme yra daug muzikos. Pats filmas yra apie muzikantus. Kiek abejojom, ar palikti 4 minučių smuiko ir violončeles duetą. Įsidrąsinom, palikom. Žiūrovai jį mėgsta, „violončele kalbasi su smuiku, sako.
- ...muzika patinka, bet nemato Susannos. Kodėl? Tik todėl kad nepažįsta? Ar išankstinis nežinojimas gali taip riboti matymą?
- Dar labiau keista, kad nemato vaiko, Teodoro dukters Patricijos – Urtės Perminaitės. Sunku patikėti, kad galima jos nepastebėti.
- Sociologai rašo, kad mažamečių vaikų nėra gatvėje, tėvų santykis su jais kaip su lagaminu ant ratukų, tarp praeivių ir jų nemezgamas joks santykis, tėvai jiems praskiria kelią, „derasi“ dėl jo. Kai pats einu su savo mažuoju ir šunimi, man keista, kad daug kas kalbina šunį ir nepastebi vaiko. Gal čia kino recepcijoje išryškėja naujas visuomenės santykis su vaikais. Sakau, naujas, nes prieš 20 metų regis, buvo kitaip. Bet grįžkim prie žiūrovų simpatijų prizo?
- Nežinau, kaip pasakyti... Prieš peržiūrą su Audrium Kemežiu kalbėjomės: „mes ne tie, kur faini, ne cool...“ Ir Kauno žmonės yra ne tie, kur konkuruoja dėl savo „fainumo“. Jie tiesiog atėjo pažiūrėti filmo, ne save parodyti, ir jiems tiesiog patiko.
Dirbdama prie scenarijaus dalyvavau metus trukusiuose scenarijaus rašymo kursuose „North by Northwest“. Techniškai reikėjo atsakyti į klausimus, koks yra Teodoras. „Narcize“ nėra blogiečio ir geriečio, konfliktas yra viduje. Tai sunkiau parodyti. Scenarijus buvo įvertintas kaip ambicingiausias ir labiausiai nekomercinis. Visi konsultantai domėjosi tais kraštiniais atvejais – labiausiai komerciniu ir labiausiai nekomerciniu. Sulaukiau daug dėmesio, pastabų, net trikdymo. Sveinbjorn Baldvinsson, dėstytojas, kuris daugiausia kabinėjosi, po to vakare prisėda ir pradeda šnekėtis: „Mano žmona man nuolat taip sako: ‚Kodėl tu visada toks liūdnas?‘“. Tai eilutės iš „Narcizo“ scenarijaus, Svenas pradeda man savo gyvenimą dėstyti eilutėmis iš scenarijaus. Tada galvoju: „Ir ko tu nesupratai?“ Buvo ir daugiau tokių: sako, aš tau juk šito nepasakojau... Matyt, šiame Narcizo pasakojime yra kažkas žmonėms bendro, žmonės kažką atpažįsta. Gal kažkas panašaus atsitiko ir Kauno festivaly? To kasdienybės atpažįstamumo aš sąmoningai siekiau.
- Pilna 600 vietų salė per premjerą Vilniuje, netilpę žiūrovai Kaune, indų entuziazmas, kaip jautiesi?
- Vytautas Žalakevičius sakė, jog nereikia pamiršti, kad dažnai į kiną žmonės ateina norėdami pasislėpti nuo lietaus.
- Vis juokiesi...
- Jei rimčiau, galvoju, kad lankomas filmas nėra nei vertingesnis, nei nevertingesnis. Nors skiriasi uždirbamais pinigais, nors nuo to ir priklauso, kaip nusisuks tavo likimas.
- Ar nors kiek pailsėjai Indijoje? Jei tai įmanoma tarp tiek žmonių, raudonų kilimų, režisierius, aktorius plukdančių laivelių...
- Kai pabaigi filmą, reikia susigrąžinti gyvenimą. Tas susigrąžinimas yra malonus. Supranti, kiek jo trūko visą tą laiką. Draugų, vaikų gimtadienių, mažų dalykų, kuriuos gali sau leisti, kurių nereikia stengtis užmiršti. Indija man tai ir buvo. Labai norėjau basa pasivaikščioti, žiema šiemet taip greitai atėjo. Ten galėjau vaikščioti. Lipom į medį, nors suknelė buvo iki žemės, laipiojom akmenų tvorom, perlėkėm su mopedu per Goa, be šalmo, be nieko, visiškoj makalynėj, kai visi pypsi, kai plaukai kaip dredai. Buvo šventė. Viskas įvyko. Viskas jau padaryta, reikia susigrąžinti gyvenimą ir judėti kažkuria kryptimi.
