Laiškas, sukėlęs pasipiktinimą
„2013 m. nacionalinio kino pasiekimai tikrai bus skaitlingesni ir įspūdingesni, nes sulauksime rekordinio lietuviškų premjerų skaičiaus. Tik man labai liūdna girdėti, kad kai kurie geriausiais prodiuseriais neteisingai tituluojami žmonės prisidengia „autorinio kino menu", žongliruoja tik jiems patiems reikalingais prizais iš serijos „patys save nominuojam, o po to apdovanojam", švaisto vėjais mokesčių mokėtojų pinigus ir bando įteigti tautai sau naudingas nesuvokiamas nesąmones, kad kinas neprivalo būti žiūrimas, kad kinas net neturi siekti rezultatų, kad kino nereikia viešinti ir reklamuoti, kad kiną užtenka parodyti savo draugams ir pažįstamiems. Norėčiau pamatyti, kaip tokie asmenys išgyventų ir konkuruotų bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, kur pirmiausiai vertinami rezultatai, už valstybės finansinę paramą reikalaujama atsiskaityti ir niekas negauna finansavimo vien tik už vardą bei gūdžios praeities nuopelnus. Manau ir neabejoju, kad lietuviškas kinas išliks gyvas tik tada, kai jis bus žiūrimas, pastebimas, matomas ir vertinamas pirmiausiai už bilietus pageidaujančių mokėti žmonių“, - tokį naujametinį pasveikinimą E. Pukšta išsiuntė Lietuvos kino prodiuseriams ir režisieriams.
Iškart po to kino apžvalgininkas, jo teigimu, savo pašto dėžutėje iš režisierių bei prodiuserių sulaukė komentarų, kurie ir paskatino prabilti apie konfliktą.
„Tokius dalykus sunku rašyti, bet jau nebematau prasmės tylėti. Gruodžio 31 d. savo asmeniniu elektroniniu paštu išsiuntęs tradicinį komentarą prie pelningiausių kino filmų topą, sulaukiau iš prodiuserės Uljanos Kim elektroninio pašto siųsto laiško, kurį man parašė režisierius Kristijonas Vildžiūnas“, - pasakojo E. Pukšta.
„Rašau komisijos, teikusios prizą už 2012 m. tarptautinę filmo sklaidą, vardu. Esu nemaloniai nustebintas žemiau esančiame Tavo laiške viešai skleidžiama dezinformacija apie šį prizą, jo nominantus ir laimėtojus. Esu įsitikinęs, kad Tavo veiksmai pagal LR įstatymus gali būti kvalifikuojami kaip ne tik mano, bet visų Autorinio kino aljanso narių garbės ir orumo įžeidimas bei dalykinės reputacijos menkinimas, o taip pat kaip žinomai melagingų faktų skleidimas ir šmeižtas. Tikimės, kad tai tėra nesusipratimas ar klaida. Todėl, laukiame viešo atsiprašymo arba paaiškinimo, kurį prašytume išsiųsti viešai - tais pačiais adresais, iki sausio 2 d.“ - kino kritikui rašė K. Vildžiūnas.
Kreipėsi į teisininkus
Tačiau E. Pukšta pabrėžia, kad savo komentare jis nepaminėjo nė vieno konkretaus žmogaus ar režisieriaus laiške minimo Autorinio kino aljanso.
„Mano žiniomis, gruodžio 31 d. išplatinta nuomonė nebuvo atspausdinta jokiame viešame informacijos šaltinyje, - pastebi E. Pukšta. - Perskaitęs gautą laišką dar kartą įsitikinau, kad režisierius labai gerai atliko namų darbus ruošdamasis filmui „Kai apkabinsiu tave“ ir konsultacijose su pareigūnais išmoko šantažuoti žmones sovietiniame laikotarpyje įprastais metodais. Apie filmo pasiekimus ir rezultatus kalbėti susilaikau. Tačiau režisierius pamiršo, kad Lietuvoje Respublikoje galioja visai kitokie įstatymai. Mane konsultuojantys teisininkai šį puolimą traktuoja nusikaltimu žmogaus laisvei ir laisvo žodžio suvaržymu. Režisieriui ir jo kolegoms siūlyčiau atidžiau paskaityti LR baudžiamojo kodekso straipsnius.“
Kaip tikino šį laišką išplatinęs kino kritikas, visi turėtų žinoti, kiek daug sau leidžia Lietuvos kino kūrėjai ir kokį žemą lygį mes pasiekėme.
„Tikrai žinau, kad panašiais metodais buvo grasinama dar bent keliems žmonėms, bet tikiu, kad tokių nukentėjusių ir nutylėjusių šantažą yra daugiau. Esu pirmas, išdrįsęs informuoti visuomenę, - sakė E. Pukšta. - Taip pat noriu pažymėti visiems laikams, kad šiuo privačiu elektroniniu paštu platinu tik savo asmeninę nuomonę. Ji nėra susijusi netgi vieninteliu žodžiu nei su Vilniaus tarptautiniu kino festivaliu „Kino Pavasaris“, nei su Kino industrijos asociacija, nei su Kino rodytojų asociacija, nei su Nepriklausomų prodiuserių asociacija, nei su bet kuria kita organizacija. Todėl bandymus susieti mano žodžius su kitomis organizacijomis ir organizuoti psichologinį poveikį per kitus žmones (apgailestauju pripažinti, kad šią metodiką užpuolikai jau naudoja) taip pat vertinsiu kaip šantažą. Nuo šiol kiekvieną grasinantį laišką ir komentarą nagrinės profesionalūs teisininkai.“
Susirašinėjime su kino kritiku dalyvavusi Uljana Kim norėtų, kad E. Pukšta tiksliai paminėtų pavardes tų kino kūrėjų, kurie švaisto mokesčių mokėtojų pinigus ir kuria filmus savo draugams.
„Gruodžio 27d. Šarūno Barto studijoje „Kinema” įvyko Autorinio kino aljanso apdovanojimai, kur už geriausią filmo „Aurora” tarptautinę sklaidą buvo įteiktas prizas studijai „Tremora” . Kadangi E. Pukšta savo laiške minėjo apdovanojimus, prašėme tais pačiais adresais išsiųsti paaiškinimą, manydami, kad jo teiginiai susiję su Autorinio kino aljansu. Kolegos kalbėjo su juo telefonu po laiško, tai jis visai kitaip viską pateikė, kad rašė apie kitus kolegas, ne Aljanso narius. O kaltinimai jo rimti tame laiške – apie švaistymą mokesčių mokėtojų pinigų, kad prodiuseriai teigia tautai nesąmones, įdėjęs žodžius į prodiuserių lūpas – kad nereikia filmų reklamuoti, pristatinėti, užtenka parodyti draugams. Reikia įrodymų – kuris prodiuseris ir kur tai pasakė? Nes priešingu atveju kaltė metama ant visų Lietuvos prodiuserių. Man, kaip prodiuserei, labai įdomu, apie ką jis kalbėjo – kas čia tokie veikėjai lietuviškame kine? Dėl to buvo sureaguota ir paprašyta paaiškinti.“
Autorinio kino aljanso vadovas Arūnas Matelis nusiteikęs nemalonią situaciją spręsti teismų pagalba, nes jaučiasi įžeistas ne tik asmeniškai - pasak A. Matelio, įžeista kino kūrėjų bendruomenė.
„Jeigu vyksta konfliktai, jie išsisprendžia, kaip konfliktams derama. Pavyzdžiui, išgeriant puodelį kavos arba teismas išsprendžia šiuos dalykus. Šiame etape nenoriu plačiai dėstyti savo pozicijos, nors Edvinas yra labai daug kur neteisus. Teisinis kelias teisinėje valstybėje yra normalus. Argi teisinėje valstybėje teisybės ieškojimas teismuose yra grasinimai? Jeigu žmonės jaučiasi įžeisti, tai jie neturi kito kelio, kaip tik kreiptis į teismą. Aš tą sakiau ir Edvinui, prašiau įsigilinti į situaciją ir suprasti tai, jog ką jis teigė yra ne kritinis straipsnis apie filmą, o teiginai, neatitinkantys tikrovės ir tuo žemina kūrėjų reputaciją. Aš irgi jaučiuosi įžeistas kaip kūrėjas. O kaip kino kūrėjus vienijančios asociacijos Autorinio kino aljansas vadovas turiu ginti ir savo kolegas, ir kino reputaciją, ypač kai tokia tikrovės neatitinkanti informacija apie kino prodiuserius, kino apdovanojimus, kino gyvenimą yra platinama valstybinėms institucijoms, verslo partneriams, kino visuomenei“, - DELFI sakė A. Matelis.
R. Miškinytė: aljanso reakcija neadekvati
„Aš pasakyčiau taip: kaip ir visame kame, paveikslas susideda iš mažų dalelyčių. Kai dalyvauji šitoj erdvėj ir žinai, kas vyksta, tos dalelytės dėliojasi dėliojasi ir pagaliau susidėlioja į nelabai gražų paveikslą. Kai pamatai tą nelabai gražų paveikslą, tai norisi pasakyti. Edvinas Pukšta dabar tai ir pasakė – savo nuomonę, kuriai aš daug kur pritariu. Manau, kad filmai kuriami žiūrovams ir jie turi juos matyti. Tie žmonės, kurie kuria filmus ir jiems nesvarbu, ar apskritai ateina žiūrovai, turėtų kurti filmus už savo pinigus. Tai yra mano, jūsų, visų Lietuvos piliečių pinigais remiama kūryba, už juos turėtų būti atsiskaitoma žiūrimumu. Perskaičiau E. Pukštos laišką ir galime numanyti, kad tai apie aljansą, bet ar tai buvo paminėta kur nors? Bet čia tie, kurie iš tiesų yra šiame kontekste. Be to, Edvino laiškas buvo skirtas profesionalams, tai nebuvo į plačią viešumą išleistas laiškas, todėl šią reakciją pavadinčiau neadekvačia", - konfliktinę situaciją vertina R. Miškinytė.
Ar kino bendruomenėje tikrai yra suskirstyta - vieni kuria komercinį kiną, o kiti meną?
„Tai, mano supratimu, išsigalvojimas. Kinas yra ir meno, ir verslo forma. Kalbėti, kad kažkas kuria vien komercinį kiną, o kažkas vien autorinį kiną, yra didžiausias absurdas. Dėl to kalbu apie tą didelį paveikslą iš mažų dalelyčių. Konfliktavimas prasidėjo nuo „Tado Blindos". Jis turėjo didžiulį komercinį pasisekimą ir buvo finansuotas iš tų pačių valstybės pinigų. Nuo tada prasidėjo konfliktavimas, nes buvo paskelbta, kad Lietuvoje iš biudžetinių pinigų turi būti finansuojamas tik autorinis kinas. Nes tokie filmai kaip „Tadas Blinda" yra ne menas ir juos turėtų finansuot gal Ūkio ministerija, o gal Ekonomikos. Bet juk visur pasaulyje yra taip, kad prašant finansavimo būtina nurodyti strategiją – kaip filmas bus platinamas, kokias įplaukas duos, kiek pažiūrės, kokias kanalais visko bus pasiekta. Tai ne tik menas, tai ir verslas. Autorinio kino aljansas pasiskelbė, kad jie ir yra tie, kurie turi būti iš valstybės pinigų finansuojami. O kiek Lietuvoje yra sukurta komercinių filmų tada? Ką kiti žmonės kuria? Ar tai ne autorinis kinas? Jie patys sau prieštarauja. Sako: „Mes prieš komercinį kiną, prieš žiūrovišką kiną", bet čia pat sako: „Norim, kad jis būtų žiūrimas".
R. Miškinytė mato ir teigiamų konfliktų pusių: „Atsirado mūsų naujoji institucija, kurios mes seniai laukėme, dirbome, kad ji atsirastų, tai čia ir yra tas pabarškenimas ginklais pasižiūrėti, kokią įtaką arba pamėginti savo įtakon priglobti Kino institutą. Bet aš tikiu, kad Kino institutas, bent jau jo direktorius, yra neutralus, supratingas žmogus. Supranta, kad lietuviškas kinas turi būti ir komercinis, ir autorinis, ir žiūrimas, ir meniškas. Negalime jo skirstyti pagal kūrėjus. Šito negalima daryti, tačiau tai buvo ryškiai daroma iki šiol."
