Kalbėdama apie naujausią savo filmą, L. Lužytė prisipažino, kad jo tema atsirado labai natūraliai.
L. Lužytė pasakoja, kad mažame Baltarusijos miestelyje jai daug kas atrodė neteisinga. „Milicija tave gali žeminti, uždavinėti niekinančius klausimus, atiminėti kameras. Tačiau pagyvenus ten kurį laiką visa egzotika dingo ir pamačiau, kad mes Lietuvoje gyvename panašų gyvenimą kaip ir jie. Tik kitaip įpakuotą. Jie taip pat myli, dainuoja, dirba, svajoja. Baltarusijoje sutikau begalę gerų žmonių“, - su DELFI įspūdžiais dalinosi režisierė.
Pradžioje lietuvių kūrybinės grupės vietos gyventojai vengė, netgi bijojo, nes žaislų verslas Baltarusijoje yra nelegalus. Ten žaislus gaminantys žmonės nemoka mokesčių, prekiauja jais, nors tai ir draudžiama. Kuriant filmą lietuviams taip pat teko ne kartą susidurti su vietine milicija.
„Kartą man reikėjo nufilmuoti vieną stoties kadrą, tačiau milicija neleido. Paaiškino: „Jei išlįsite su kamera – iš karto areštuosime.“ Tačiau po ilgų įkalbinėjimų galiausiai nusileido. Paprašiau milicininkų parašyti lapelį, kad jie leidžia man filmuoti ir žmonės nesudaužytų kamerų. Tada jie paaiškino, kad norint gauti leidimą, pirmiausia reikia gauti jį iš Minsko. Leidimo reikėtų laukti kelis mėnesius ir galiausiai atsakymas vis tiek būtų neigiamas, - pasakojo L. Lužytė. - Sakau, kas čia blogo filmuoti žmones, kurie gamina žaislus? Sako nieko blogo. Bet jei tavo filmas išvys dienos šviesą, mums bus blogai. Baltarusijoje kiekvieną dieną vyksta tokie nusikaltimai, bet jei jie yra užfiksuojami, tai gali būti panaudota prieš tave.“
Susidurti su milicija Batlarusijoje, anot režisierės, yra labai natūralu. „Tiesiog viduryje baltos dienos prie piliečio gali prieiti pareigūnas ir pradėti kamantinėti: „Ką darote, greitai duodate pasus, išjungiate kameras“. Man pradžioje būdavo labai baisu. Tačiau galiausiai nebekreipdavome dėmesio. Tiesa, kartą mus pagavo neleistinai filmuojančius traukinyje ir pareiškė, kad stotyje mus perduos milicijai. Bet įvyko nuostabus absurdiškas stebuklas, nes tuo metu mus turėjęs suimti milicininkas pietavo ir jo nebuvo punkte. Išlipę stotyje greitai susirinkome savo kameras ir bėgom iš ten“, - šypsojosi prisiminusi filmo „Igruški“ kūrėja.
Anot jos, tokioje autoritarinėje valstybėje įmanoma išgyventi tik tokiu atveju, jei esi kvailas. „Kai vieną vakarą mūsų vos neareštavo, garsiai pagalvojome, kad Baltarusijoje gali išgyventi nebent tokiu atveju, jei esi psichiškai neįgalus arba alkoholikas. O jei tik pradedi mąstyti, reikšti savo nuomonę, klausinėti, tave persekios, baus ir galiausiai įkiš už grotų, - sako L. Lužytė. - Pavyzdžiui, eini gatve su kamera ir prie tavęs priėjusi kažkokia moteriškė pradeda pusę valandos aiškinti, kad elgiesi netinkamai, kuri propagandinį filmą. Nes iš tiesų Baltarusijoje yra viskas gerai, bet tokie kaip aš su savo kameromis pasauliui kuria blogą įspūdį. Bet iš tiesų sutikę vakariečius jiems baltai pavydi. Tačiau suprasdami, kad neturi galimybės išvykti nuramina save, kad pas vakariečius viskas taip pat blogai.“
Režisierė pastebi, kad apie politiką vietiniai gyventojai kalba atsargiai – arba tik gerai, arba visai nieko nesako. „Nebent kai išgeria ir išdrąsėja, vienas kitas pasiguodžia dėl Lukašenkos, dėl pinigų stygiaus, areštų viduryje baltos dienos. Tas absurdas yra žiaurus ir žmonės savyje turi sukaupę labai daug skausmo“, - apgailestauja ji.
Tiesa, L. Lužytė pabrėžia, kad ji niekada neturėjo tikslo sukurti filmą apie tai, kaip žmonėms sunku ar lengva. „Man buvo labai smalsu, kaip jie gyvena tarp porolonų, kailių žaislų, plastmasinių akių, alkoholio ir milicijos. Šis mano filmas yra apie tai, kaip jie ten gyvena. Sakoma, kad šuo ir kariamas pripranta. Jie taip pat priprato taip gyventi. Mane žavi, koks gyvybingas ir stiprus sutvėrimas yra žmogus. Žaislų gamintojų istorija Baltarusijoje yra kaip himnas žmonijai“, - neabejoja filmo kūrėja.
