- Kiek žinau, mokotės septynių užsienio kalbų?
- Noriu išmokti laisvai kalbėti septyniomis skirtingomis užsienio kalbomis. Kantono (vartojama Kinijoje, - DELFI) ir portugalų šiuo metu moku geriausiai. Nes kai buvau mažas, augau Honkonge. Tačiau pakankamai gerai kalbu ir prancūzų, vokiečių kalbomis.
- Girdėjau, mokate ir lietuviškai?
- Stengiuosi. Tačiau filmo kūrybinė grupė mane išmokė daugiausiai blogų žodžių. (Juokiasi.) „Rodos lietus kaupiasi“, - čia iš Mikės Pūkuotuko. Šitas yra mano mėgstamiausias. „Laba diena“, „Labas vakaras“, „Labas rytas“.
- Galite pasakyti pilną sakinį lietuviškai?
- Norite išgirsti ką nors gražaus ar blogo?
- Nesvarbu.
- Išmokau ilgiausią lietuvišką žodį „Besikiškiakopūsteliaudamasis“.
- O kokių blogų žodžių jus primokė?
- Kaip į tai reaguoja kūrybinė grupė?
- Jie juokiasi. Lieka nustebę.
- Socialiniame tinkle „Facebook“ vienas filme vaidinęs aktorius paklausė jūsų – cituoju: „Gil, kaip sekasi?“ O jūs atsakėte...
- O taip: „Už...sa viskas“. (Juokiasi.) Ir visi prie mano atsakymo spaudė „patinka“. O iš kur jūs tai žinote?
- Tai ar tikrai čia viskas, kaip jūs sakote „už...sa“?
- Ne, tikrai ne. Lietuva man labai patinka. Man bus labai liūdna išvykti. Visi čia labai draugiški ir mieli. Nesutikau nei vieno, kuris būtų nedraugiškas.
- Ką čia tikėjotės išvysti prieš atvykdamas į Lietuvą?
- Tiesą sakant tikėjausi, kad čia bus panašiai kaip Rumunijoje. Nors dešimt metų gyvenau Londone ir žinojau, kad daug žmonių čia atvykdavo pasilinksminti be antrų pusių. Bet tikėjausi pamatyti santūrų miestą, kaip Praha ar Budapeštas. Atvykus čia buvo labai malonus siurprizas. Lietuvos grožis paliko didelį įspūdį. Čia viskas labai švaru. Tačiau dabar pastebiu labai daug nuorūkų. Jūs rūkote kaip išprotėję. „Rūkymas žudo“. „Rūkymas kenkia su potencija“. „Rūkymas kenkia spermatozoidams“. Kai sutinku nerūkantį žmogų, paklausiu, kodėl tu nerūkai? Jūsų šalis primena mano gimtąjį miestelį Australijoje, kuris yra labai žalias ir švarus. To nėra Niujorke ar Los Andžele. Ten taip pat galima išeiti į parką, bet tikrai nebus taip ramu. Gyvenu netoli nuostabaus Vingio parko, kuris man taip pat primena gimtąjį miestelį.
- Parke pabėgiojate?
- Taip, vienas iš prodiuserių paskolino man dviratį, tad ten nemažai su juo važinėju. Be to, pačiame parke įrengta savotiška sporto salė iš medžių. Neįtikėtina.
- Galbūt išmokote iš lietuvių ne tik blogų žodžių?
- Žinojote apie Lietuvą daugiau istorinių faktų, ar tik tiek, kad ji gali būti panaši į Rumuniją?
- Kai lankiau mokyklą Honkonge, turėjau draugą estą. Todėl žinojau, kad yra Estija, Latvija, Lietuva. Tačiau apie kiekvienos šalies kultūrą žinojau mažai. Tik tiek, kad jūs su latviais palaikote artimesnį ryšį, o Estija – su suomiais. Tačiau aš labai noriu sužinoti apie svečius kraštus kuo daugiau. Kai planavau tapti aktoriumi, savaitgaliais dirbdavau oro uoste. Žmonės, tikrinantys pasus, skųsdavosi dėl savo darbo. O man tai atrodė labai įdomu – nes galėjai bendrauti su skirtingų kultūrų žmonėmis. Pavyzdžiui, pamatęs suomio pasą galėdavai paklausti: „Kaip jūs sakote labas?“ Su kitu suomiu jau galėdavai pasisveikinti jo kalba. Paklausti, kaip tarti „ačiū“ - „kiitos“. Tai puikus būdas išmokti skirtingų kultūrų. Taip per metus pradėjau mokytis trijų, po to penkių kalbų. Dabar noriu išmokti lietuvių ir rusų. Tačiau turbūt teks pasirinkti vieną iš jų. Labai noriu išvykdamas iš Lietuvos jau puikiai mokėti jūsų kalbą. Jei negalėsiu labai raiškiai, tai bent jau pakankamai gerai.
- O kur šia kalba bendrausite?
- Kai atvyksiu į Lietuvą. Pažįstu Vytą (Šapranauską, - DELFI), kuris taip pat vaidina filme. Jis ketina atvykti į Los Andželą su savo koncertine programa. Dievinu tą vaikiną. Beje, ne už ilgo jis turės koncertą Palangoje. Jei nesifilmuosiu, nuvažiuosiu pasižiūrėti jo pasirodymo. Vytas sako: „Bet tu nesuprasi, ką aš kalbėsiu“. Sakau: „Nesvarbu, kad nieko nesuprasiu, ką tu pasakysi, tu esi labai linksmas.“ Jis pažadėjo specialiai man pasakyti keletą juokelių anglų kalba.
- Kiek girdėjau, jūsų kelionė iš Amerikos į Lietuvą buvo sudėtinga – keli skrydžiai buvo nukelti... (redirected, - angl. filmo pavadinimas, - DELFI.)
- Turėjau atkeliauti į Lietuvą per 14 valandų. Viskas turėjo būti labai paprasta. Tačiau Los Andžele mano skrydis buvo atšauktas. Dėl techninių gedimų atidėtas ir San Franciske.
- Labai simboliška.
- Būtent. Prieš filmą atlikau puikų tyrimą. (Juokiasi.) Stengiausi nusiteikti pozityviai ir nesiskųsti. Tačiau pasakiau sau, kad jei bus atidėtas trečias skrydis, jau tikrai turėsiu teisę skųstis. Dėl atidėtų skrydžių praleidau lėktuvą į Londoną. Todėl man teko skristi į Čikagą, Vašingtoną, Niujorką ir tik galiausiai įsėdau į lėktuvą, skrendantį į Lietuvos pusę. Galiausiai vaikinas, lėktuve sėdėjęs šalia manęs, paprašė padėti savo bagažą man po kojomis. Ką? Norite įkišti savo krepšius man tarp kojų? Tada jau pradėjau skųstis. Atleiskite, mano balsas yra kiek prikimęs, nes aš filmavimo aikštelėje rėkiu, kaip niekada gyvenime.
- Taip. Su „mano plika subine“. „Nuoga subine“ - skamba geriau.
- Kai perskaitėte scenarijų, neerzino faktas, kad turėsite visą filmą lakstyti nuogas?
- Šiek tiek. Kai skaičiau scenarijų, pagalvojau, velniava, nuo 42-o iki 110-to puslapio lankstysiu nuogas. Vienas puslapis prilygsta filmo minutei. Tad filme 60 minučių turėsiu būti nuogas – tik su radiatoriumi. Beje, „facebooke“ esu sukūręs puslapį "Radi Ator", kurį paskyriau būtent radiatoriui. Šaltomis dienomis man taip pat reikia lakstyti su radiatoriumi. Nesvarbu šilta ar šalta diena – scenarijaus pakeisti negali. Tačiau aš tikiu, kad filme tai bus pateikta skoningai. Pasitikiu komanda.
- Kokia buvo žmonių reakcija? Juk ne visi praeiviai buvo statistai, kurie žinojo, kad gatvėmis lakstantis nuogalius – aktorius, vaidinantis filme?
- Taip, buvo ir paprastų praeivių. Kai filmavome sceną autobuse, žmonės išsigąsdavo, kai kažkoks mulkis iššokdavo iš jo nuogas. Tokį vaizdą, spėju, Lietuvos gatvėse pamatysi ne kiekvieną dieną.
- Tai - ne pirmas kartas, kai dėl vaidmens tenka apsinuoginti. Teatre taip pat kūrėte vaidmenį be drabužių?
- Taip, vaidinau striptizo šokėją. Teatro repertuare spektaklis buvo rodomas visą mėnesį. Kaskart 2 tūkstančiai žiūrovų iš visos Jungtinės Karalystės atvažiuodavo pasižiūrėti to spektaklio. Nors tai buvo tikrai puiki, rimta pjesė, žiūrovai švilpdavo ir šaukdavo: „Pirmyn!“ Nes tarp publikos sėdėdavo 99 procentai moterų ir tik kokie 2 vaikinai.
- Norėčiau, kad taip būtų...
- Jūsų herojus – Džonis, filme „Flight Redirected“ skutasi kojas, dažosi plaukus...
- Pačiam kojų skustis nereikėjo, tai buvo mano pasirinkimas. Tačiau mano herojus galvoja, kad jis turi Dievo dovaną, yra tobulas. Todėl jei būčiau Džoniu realiame gyvenime, tuomet turėčiau skustis kojas, teptis kremu. Bet realiame gyvenime tikrai to nedarau.
- O jums, beje, patinka naujoji šukuosena?
- Taip, ji šauni. Aš visada norėjau pasišviesinti plaukus. Bet vengiau. Tačiau kai to reikėjo dėl vaidmens, iškart sutikau. Įdomu buvo pasižiūrėti, kaip atrodysiu.
- Ar būdami čia, Lietuvoje, turėjote šiek tiek laisvo laiko? Nes jūsų kolega Vinnie Jonesas prisipažino, kad visos jo dienos – labai užimtos.
- Taip, Vinnie turėjo labai įtemptą grafiką. Jis čia dirbo tik porą savaičių, todėl visas scenas turėjo nufilmuoti per 15 dienų. Tačiau mums viskas šiek tiek kitaip. Šiandien turiu laisvadienį, nes dabar filmuojamos scenos su Scotu (Williamsu - DELFI). Filmavimasis yra varginantis darbas, todėl šiandien tiesiog atsipalaiduoju, susirašinėju su savo draugais, publikuoju nuotraukas iš filmavimo „facebooke“. Šiuo metu Niujorke vyksta svarbus teniso turnyras. Esu teniso gerbėjas, tad smagu pasižiūrėti praleistus turnyrus. Kai turėsime porą laisvų dienų, norėčiau nukeliauti į Nidą ir Palangą. Taip pat norėčiau pamatyti Maskvą, Rygą.
- Susidraugavote su kolega V. Jonesu?
- Taip. Pasirodo, jis taip pat gyvena Los Andžele. Tik aš gyvenu 2 milijonais dolerių toliau nuo jo Holivudo kalvos. Tačiau vieną dieną įsikursiu aukščiau jo. (Juokiasi.) Jis yra daug šaunesnis, nei maniau. Jis – labai dosnus. Labai draugiškas su mumis. Turėjome per prievartą jį įkalbinėti leisti mums sumokėti už vaišes. Vieną vakarą kartu stebėjome krepšinio varžybas, kur Islandijos žaidėjus sutriuškino Lietuvos komanda. Buvo beprotiškas vakaras. Jūs iškovojote ir auksą Olimpiados plaukimo rungtyje. Domiuosi tenisu, žinau jūsų žaidėją Ričardą Berankį. Jis buvo numeris vienas jaunimo grupėje.
- Turiu dar du darbo pasiūlymus – filmavimus Ukrainoje, Londone. Vaidinsiu nacį. Tad mano šviesūs plaukai pravers dar vienam vaidmeniui. Vėliau pradėsiu prodiusuoti filmą Honkonge. Taip pat dirbsiu filme su Shirley McLain. Tai bus juosta apie beprotiškus benamio ir pagyvenusios moters santykius. Aš vaidinsiu benamį.
- Labai spalvingi jūsų herojai – savimylos nuogaliai, naciai, benamiai...
- Tai mano darbo grožis. Bet džiaugiuosi, kad nesu į juos panašus. Nors keletą panašumų su Džoniu turiu.
- Nebijote būti juokingas?
- Ne. Kai buvau vaikas, nepasitikėjau savimi, buvau drovus. Pasakojant pokštus buvo mano galimybė būti pastebėtam. Todėl laidydavau juokelius klasės gale. Merginos manimi nesidomėjo – žnaibydavo man skruostus ir sakydavo: „O, koks tu mielas“. Kaip gėda – jos su manimi taip elgdavosi būdamos mano amžiaus. Palikite mane ramybėje. Tačiau dabar viskas pasikeitė. Jaučiuosi daug saugesnis, nei vaikystėje. Kai nusprendžiau būti aktoriumi, ėjau į peržiūrą dėl vieno labai įdomaus darbo Škotijoje. Režisierius klausėsi mano teksto ir galiausiai pasidavė: „Žinai, tu nesi pakankamai juokingas“. Ką? Aš beprotiškai juokingas. Labai įsižeidžiau. Todėl kartais labai malonu vaidinti komedijose. Tai – visiškai kitoks darbas, nei drama.
