Ar ir šiemet mums nepavyks perkopti šio mums dažnai neįveikiamu tampančio barjero? Labai sunku pasakyti. Jei kas nors prieš šautuvo vamzdį priverstų susilažinti, ko gero sakyčiau, kad ... ne nepavyks. O jei pavyks, tai taps įgyvendinta programa „maximum“. Daugiau tikėtis nereikėtų.
Ir nekaltinkite manęs išankstinėmis pesimistinėmis nuotaikomis, kurios, deja, būdingos mūsų tautai. Tiesiog, bandau mąstyti objektyviai.
E. Sašenko turi nuostabaus švelnumo įtaigų balsą ir tai yra esminis bei vienintelis jos koziris.
Pati daina, nors yra be jokių regimų trūkumų, nėra nei itin įsimenanti, nei sukrečianti. Dar ir šiandien menu pernykštę atranką, Aistę Pilvelytę ir tą vietą, kur ji užstaugia: „Me-lan-coliaaaaaaaaaa“. E. Sašenkos „C'est Ma Vie“ tokios jėgos neturi.
Pirmas įspūdis išgirdus dainą – labai tiktų Walto Disney'aus animacinių pasakų „Undinėlė“ arba „Gražuolė ir pabaisa“ garso takeliui. Tiesa, ten tokio tipo dainas dažniausiai dainuoja mišrus duetas. Ko gero, pastačius šalia Evelinos Merūną, daina įgautų kitų spalvų.
Tai labai gražaus ir jausmingo, bet tradicinio skambesio kūrinys. Nei šiuolaikiškas, nei modernus, nei keistas. Jaunesniems nei 35 metų europiečiams įspūdžio palikti neturėtų. Bet ir kvailai ar juokingai su juo neatrodysim.
Pusfinalis šiemet bus sunkus kaip niekada, nes nei latvių, nei baltarusių, nei airių jame nebus.
Tiesa, nebūkime naivūs. Lenkai nebūtinai už mus balsuos. Kol Sašenko netaps Saszenko didelio šių kaimynų palankumo nesitikėčiau.
Prancūzų išvis pusfinalyje nėra, o iki finalo dar išsikapstyti reikia. Apskritai, manau, nevertėtų tikėtis, jog dėl kelių žodžių sulauksi visos tautos palankumo. Jei tai veiktų, galima būtų kurti dainą 24 kalbomis ruoštis laimėjimui.
Praėjusiais metais „inCulto“ gyvu savo pavydžiu įrodė, kad trankytis po visą žemyną bandant įbrukti save vietinei publikai irgi neverta. Manau, kad Evelinos charakterio savybės, noras nesiafišuoti šalia scenos, lems, kad ji nieko ypatingo nedarys. Tiesiog, sulauks „Eurovizijos“, lips į sceną ir dainuos. O tada, kaip bus – tebūnie...
Ar mūsų pasirinkimas šiais metais teisingas? 100 proc. sakau – taip! Iš to, ką matėme nacionalinėje atrankoje, konkursui tinka tik ji ir Linas Adomaitis. Bet L. Adomaičio galimą sėkmę Diuseldorfe vertinčiau dar atsargiau, nei Evelinos. O daugiau rinktis nebuvo iš ko.
Stipriai nuvylė Rūta Ščiogolevaitė. Viena geriausių Lietuvos popscenos vokalisčių privalėjo atsakingiau rinktis dainą. Juolab, kad balso galimybės tai leidžia. „Break Free“ - be aiškaus priedainio ir tai visiškai nesiklauso. Jokie triukai su violončelėmis ar banguojančiomis skraistėmis nepadės. Atrodo, kad kuo greičiau Rūta išsilaisvins nuo savo mylimojo kūrybinių intencijų, tuo jai bus geriau.
Kūrėjų trūkumas ir yra pagrindinė ne tik „Eurovizijos“, bet apskritai lietuviškos scenos problema.
Iš šios atrankos ir E.Sašenko, ir Donatas Montvydas, ir Rūta Ščiogolevaitė, ir Sasha Song, ir jaunosios Liepa, Monika, V. Ivaškevičiūtė ir net tos nevykusiai apsirengusios unisoninės mergaitės „VIG Roses“ GALI dainuoti. Bet neturi KĄ! Ir artimiausiu metu neturės.
Nes kokybiškai ir talentingai KURTI yra daug sunkiau, nei perdainuoti svetimas dainas. Kol lietuviška popscena gyvens pagal schemą „pigu, greita, pelninga“ tarptautinę sėkmę galime pamiršti.
