– Jūsų pasitraukimas iš šokių projekto jums – jokia staigmena?
– Prieš porą savaičių sužinojau, kad buvau atrinktas vaidmeniui rusų režisieriaus Murato Alijevo filme. Pasikalbėjau su šokių projekto prodiusere, ir ji suprato, kad man geriau kilti aktoriaus karjeros laiptais ir ateityje sugrįžti į LNK būtent kaip aktoriui.
– Dėl to vaidmens ir barzdą užsiauginote?
– 2006 metais filmavausi šio režisieriaus aštuonių dalių filme „Karininkai“. Kai šią vasarą lankydamasis Maskvoje jį susitikau, režisierius man pasakė: „Augink barzdą ir plaukus, galbūt tu man vėl būsi reikalingas.“ Nebuvo aišku, ar mane patvirtins, bet ką tik sulaukiau džiuginamo skambučio. Juk ne paslaptis, kad Rusijoje kino daugiau nei pas mus, tad, manau, ir noras eiti į jų rinką bei realizuoti save aktoriniuose darbuose yra suprantamas.
– Rusų aktoriai dirba kitaip nei mūsiškiai?
– Mūsų aktoriai yra „superiniai“, verti ne tik rusiško, bet ir pasaulinio kino. Pas mus nerengiami aktoriai specialiai kinui, kino specifikos jie išmoksta patys, tiesiog įgydami praktikos.
– Koks bus tas filmas?
– Lapkričio 28 dieną jau pradedami filmavimai. Jie vyks gerą mėnesį Panamoje. Matyt, ne be reikalo mokiausi Lotynų Amerikos šokių. Iki to laiko man dar teks suvažinėti į Maskvą grimo testams, turėsiu išmokti nardyti. Gavau samdomo žudiko vaidmenį. Galėčiau daugiau papasakoti, kai grįšiu.
– Tad pasitraukimas iš šokių projekto – pačiu laiku?
– Iš tiesų visi mes jau esame ganėtinai pavargę. Be to, visi šokiai jau išmokti, dabar tik būtų tekę juos papildyti tam tikromis detalėmis, ką aš su malonumu būčiau toliau daręs ir laimėjęs pirmąją vietą. Kai papasakojom liūdnąją Aleksandro Puškino istoriją, taip liūdna ir pačiam pasidarė...
– Kuo jus sudomino šokių projektas?
– Iš tikrųjų šokti man visada patiko. Studijų laikais Muzikos ir teatro akademijoje daug šokau. O čia man buvo įdomu išmokti naujų šokių. Atėjęs supratau, kad tie šokiai yra didžiulė jėga – gavau galingą energijos užtaisą. Kitas dalykas – iš arčiau pamačiau ir supratau, kas yra televizija. Man buvo įdomu, kaip čia kuriamos laidos, kaip populiarinamas vardas. Pabuvęs televizijos virtuvėje, manau, ir pats kai ką galėsiu ateityje pritaikyti savo veikloje.
– Kuriai porai esate linkęs perduoti palaikymą?
– Čia tarsi estafetė... Man palaikymą perdavė iš projekto turėjęs pasitraukti Rimas Valeikis. O aš dabar norėčiau jį perduoti Vilijai Matačiūnaitei. Ji stropiai dirba, labai stengiasi, per savaitę padaro tiek įdomių dalykų, kad net akys gali iššokti ant kaktos. Jos ir Artūro porą šiek tiek dusina komisija, bet manau, kad jie ją nugalės ir laimės pirmąją vietą.
– Viliją palaikote ir dėl to, kad esate kolegos seriale „Mano mylimas prieše“?
– Seriale mūsų keliai nesusiėjo. Ji man patinka ir kaip žmogus, ir kaip dainininkė, ir kaip aktorė. Ji nėra profesionali aktorė, bet vaidina puikiai.
– Paragavęs kino esate sakęs, jog nesifilmuosite serialuose...
– Serialo „Mano mylimas prieše“ kūrėjai tikėjosi mano Aktorių agentūroje rasti sau tinkamų veidų. Tačiau pasiūlė atrankoje sudalyvauti ir man. Pats nerodžiau jokios iniciatyvos, bet taip išėjo, kad pasirinko mane. Privalėjau būti blogiukas, turintis aiškių įžūlumo, akiplėšiškumo bruožų. Taip ir tapau Hubertu.
– Nuomonę apie darbą seriale pakeitėte?
– Iš tikrųjų man pačiam buvo netikėta ir labai patiko. Supratau, jog ir seriale gali būti „geras vaizdelis“, jei atsiduodi visa siela ir dirbi sąžiningai bei nuoširdžiai. Lietuvoje yra nemažai stiprių filmavimo grupių, galinčių kurti gerus serialus. Man tai buvo puiki treniruotė ir didelė patirtis. Mano gyvenime darbas būdavo su pertrūkiais – „nukrinta“ koks filmas, o paskui tyla. Čia pusmetį turėjau galimybę save analizuoti ir tobulėti. Savo darbu esu labai patenkintas.
– Kažkodėl jums dažniausiai „nukrinta“ blogiukų vaidmenys...
– Tai gal daugiau spaudos teiginiai. Nebuvau aš jau toks blogas. „Elzėje iš Gilijos“ vaidinau XIX amžiaus herojų, „Zero“ buvau tiesiog pakliuvęs į sunkios ligos – lošimo – gniaužtus, „Zero II“ atlikau „kastingo“ režisieriaus vaidmenį, o mano Hubertas buvo suktas žmogus gal tik pirmojoje dalyje, vėliau jis – geras. Dabar – samdomo žudiko vaidmuo. Tačiau tai dar nereiškia, kad jis nesakys: „Šito nežudom, nes jis – geras žmogus.“
– Tarp jūsų herojų ir jūsų yra panašumų?
– Daugiau keistų sutapimų. Antai Emilis Vėlyvis mane pakvietė į „Zero“ vaidinti lošėją, kai tuo metu aš iš tiesų buvau supančiotas šio azarto. Režisierius šio fakto nežinojo. „Elzėje iš Gilijos“ mano herojus Endrikis žūsta, o Elzė pagimdo jo vaiką. Tais metais ir man gimė sūnus Dominykas. „Zero II“ man teko „kastingo“ režisieriaus vaidmuo. Iš tikrųjų gyvenime aš tokį darbą ir dirbu Aktorių agentūroje.
– Ar jums užtenka aktorinių darbų?
– Pastaruoju metu užteko visko. Iki Naujųjų tikrai būsiu ganėtinai užimtas. Man labai norisi kino – kaip sakau, Elzė mane suviliojo ir paliko dešimčiai metų. Nusifilmavau tikėdamasis, kad darbas vys darbą. Tačiau ilgai buvo tik tuštuma. Tik dabar šis procesas pamažu įsisuka.
– Teatras jūsų nevilioja?
– Vilioja. Studijų metais buvome įkūrę Lietuviško teatro naujosios kartos bendriją, rodydami diplominius spektaklius važinėjome po Lietuvą. Tačiau idėja nepasiteisino. Vėliau dirbau Oskaro Koršunovo teatre, buvau technikos direktorius, taip pat turėjau etatą Valstybiniame jaunimo teatre. Paskui išvykau į JAV, o grįžęs turėjau ieškotis naujų kelių. Vis dėlto vidinis noras vaidinti niekur neišnyko.
– Kodėl nutarėte įkurti Aktorių agentūrą?
– Todėl, kad tokios Lietuvoje nebuvo. Užsienyje kiekvienas aktorius turi savo agentus, kurie rūpinasi darbais. Pas mus kiekvienas pats turėdavo siuntinėti savo nuotraukas, autobiografijas. Pasisėmęs patirties užsienyje, su kolegomis 2007 metais įkūriau Aktorių agentūrą, ir dabar sėkmingai dirbame. Į mus jau kreipėsi filmų kūrėjų iš Rusijos, Austrijos, Maltos, Didžiosios Britanijos, Islandijos, Latvijos. Manau, jog ateityje mes dirbsime aktyviau, kad savo aktoriais sudomintume užsienio filmų kūrėjus.
– Kokių dar darbų jums teko dirbti gyvenime?
– Įkūręs Aktorių agentūrą, išbandžiau ir fotografo darbą. Jis kartu tapo ir pagrindiniu uždarbio šaltiniu. O šiaip esu dirbęs begalę darbų. Buvau statybininkas, nes baigiau Statybos technikumą, dirbau Tardymo departamente ūkvedžiu, paskui studijavau akademijoje, JAV ir namus tvarkiau, ir senelį prižiūrėjau, ir masažus dariau – vienu metu dirbau tris darbus.
– Kodėl grįžote iš Amerikos?
– Gavau kasetę su sūnaus Dominyko įrašu, kur jis prašė: „Tėveli, sugrįžk, aš tavęs pasiilgau.“ Negalėjau susilaikyti. O vėliau jau manęs Amerika neįsileido, nes buvau dirbęs nelegaliai.
– O dabar jaučiatės atradęs save?
– Tai, ką dabar darau, man teikia didžiulį malonumą. Mano svajonė – keliauti po pasaulį ir filmuotis. Negalėčiau ilgai išsėdėti biure.