Repeticijos metu styginių skambesys bei išraiškingi aktorių judesiai, rodos, susiliejo į bendrą visumą, o teatro scenoje per paukščių elgesį bandomi perteikti žmonių jausmai.
Spektaklio „Paukščiai“ šokantys meistrai: Gytis Ivanauskas, Naglis Bierancas, Irina Nazarenko, Simona Paciukonytė ir naujokas Marius Miliauskas drauge su jaunojo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kurta muzika, kurią spektakliuose gyvai atlieka jo vadovaujamas Naujų idėjų kamerinio orkestras (NICO), Menų spaustuvės scenoje buvo pačiame repeticijos įkarštyje.
Prieš pat spektaklį vykusi repeticija, anot G.Ivanausko, buvo lyg dar vienas mini spektaklis, matomas tik jos kūrėjams.
Anot G. Ivanausko, pasirodymas teatro scenoje nėra filmas - jis gyvas, todėl kiekvieną kartą jis kitoks.
„Šiandien mes turime naują šokėją, todėl ne tik partnerė, su kuria jis šoka duetus, turi prisitaikyti, bet ir kiti du šokėjai bei visas orkestras. Taip pat yra svarbu, kad naujas šokėjas ir pats prisitaikytų prie muzikos, nes ši sintezė yra neišvengiama“, - pasakojo G. Ivanauskas.
„Šis spektaklis yra vis kitoks ir dėl gyvo muzikinio atlikimo. Kompozitoriaus vaidmuo yra labai svarbus. Jis valdo spektaklio eigą muzikine prasme“, - apie svarbias repeticijų detales kalbėjo G. Ivanauskas.
G. Ivanauskas pripažino, kad ši repeticija buvo daugiau techninė, kadangi spektaklis šoktas tik vasarą, o toks susistygavimas scenoje bei kelios repeticijos prieš pasirodymą yra svarbi detalė sėkmingam pasirodymui. Kitas ir ne ką mažiau svarbus dalykas, anot režisieriaus, yra susibūrimai: nors porą valandų prieš spektaklį pabūti drauge, sukurti spektaklio atmosferą, įkaitinti sceną.
Spektakliui įtaką daro ir aktorių emocinis nusiteikimas
Apie tai, kad net ir pačiame darniausiame kolektyve neišvengiamai pasitaiko pykčių ir emocinių proveržių, patvirtino ir G. Ivanauskas.
„Emocijos yra neišvengiamos. Buvę, kad ir kompozitorius šaukia ant savo muzikantų, buvę, tiksliau kalbant, ir būna, kad ir aš parėkiu, žinoma, ne dėl to, kad norėčiau ką nors sąmoningai įžeisti, bet dėl to, kad siekiu kokybės ir gero rezultato. Tai dar kartą patvirtina faktą, jog tiek spektaklis, tiek ir repeticija – gyvas reikalas. Todėl kai vienam yra gera nuotaika, kitam jos nėra, turi psichologiškai taikytis dėl bendros nuotaikos. Kartais laiko stoka įspraudžia į tam tikrus rėmus, o tai taip pat trukdo geram pasirodymui“, - apie trukdžius atviravo G. Ivanauskas.
Nors savo spektaklyje „Paukščiai“ G. Ivanauskas kalba apie paukščio skrydį ir beribį laisvės troškimą, visgi pripažįsta, jog, gyvendamas šiuolaikinės visuomenės tempais, pats labai dažnai pritrūksta laiko net spektaklio repeticijoms. Pasak spektaklio režisieriaus, šie laiko rėmai ir verčia savo kūryboje kalbėti apie tą laisvės troškulį, kurio taip norisi šių dienų žmogui.
„Laiko trūksta nuolatos. Jeigu tos laisvės netrūktų, tuomet jos ir nesinorėtų. Jeigu būtum labai laisvas, tai kam tada dar apie tai kalbėti. Vienaip ar kitaip, tiek laiko, tiek santykių ar savo vidinių kompleksų atžvilgiu mes esame apsiriboją ir jaučiamės įsipareigoję. Kiekvienas turime kažkokių trūkumų ir tai, kas mus varžo. Todėl šis spektaklis, manau, yra daugiau apie vidinę žmogaus laisvę, emocinę laisvę, susikalbėjimą ir dialogus, tarpusavio supratimą ir atvirkščiai“.
Pasiteiravus Gyčio, kiek sėkminga repeticija turi įtakos sėkmingo spektaklio eigai, aktorius net nemirktelėjęs išrėžė: „Net neįmanoma prognozuoti. Gali būti labai gera repeticija ir labai prastas spektaklis“.
Choreografas DELFI portalui pateikė savo sėkmingo spektaklio formulę
„Spektaklio sėkmę lemia aktorių susikaupimas ir valandos atokvėpis po repeticijos. Svarbu, kad aktoriai galėtų ne tik tinkamai pasiruošti, nusigrimuoti, bet kartu dar liktų laiko susikaupimui. Kita vertus, laiko stoka prieš spektaklį pasitarnauja ir teigiamai. Tai gali padėti susikaupti, nes aplink tvyro didžiulė įtampa ir atsakomybė prieš žiūrovą. Ilgas laiko tarpas iki pasirodymo žiūrovams turi minusą, nes tuomet aktoriai labai išsiblaško, užsiima pašaliniai dalykais. Todėl, manau, kad valanda iki spektaklio - optimaliausias variantas“, - pasakoja G.Ivanauskas.
Tuo tarpu, kalbant apie repeticiją ir jos įtaką spektakliui, irgi pastebėjau tam tikrus niuansus. Kartais repeticija gali būti „puse kojos“ arba kitaip dar vadinama itališka repeticija, bet aktoriaus energija gali būti sukaupta viduje, todėl spektaklyje jis padaro tai, ką sugeba geriausiai. Tačiau jei repeticijos metu ir po jos prasideda totalus atsipalaidavimas ir dar prasideda įvairūs juokeliai, tuomet iš spektaklio gali nieko gero nesitikėti. Dėl to, kad žmogus „ištaško“ save repeticijos metu, o spektaklis reikalauja, kad aktorius savo emocijas nukreiptų tikslingai, o ne bereikšmiams juokeliams.
Aš niekada nesuprantu aktorių, kurie prieš spektaklius pasakoja anekdotus. Bandžiau rasti pateisinimą ir galvoju, kad gal yra tam tikra grupė žmonių, kuri tokiu būdu susikaupia ir taip emociškai pasiruošia spektakliui“, - savo mintimis dalinosi aktorius, pridurdamas, kad jis taip elgtis prieš spektaklį negali. „Man reikia pabūti vienam, norisi ramybės, prieš pat spektaklį ramiai pabūti tų žmonių rate, kad būtų juntamas tas bendras susitelkimas.“
Teatro užkulisiai – antras teatras, kuris žiūrovui nematomas
„Tiek teatro užkulisiai, tiek ir visų teatralų gyvenimai yra dar kitas teatras. Tų kaukių, kurias mes turime yra labai daug“, - atviravo G. Ivanauskas.
Pasiteiravus, kiek pats G. Ivanauskas gyvenime turi kaukių, savo atsakymu vyras tik patvirtino, kad jų yra daug.
„Nežinau, aš atskiriu, kas yra scena, kas - užkulisiai, o kas - mano butas ar viešas renginys“, - apie skirtingus realaus gyvenimo vaidmenis ir jame dėvimas kaukes kalbėjo G. Ivanauskas.
Neištvėrėme nepaklausę, kaip G. Ivanauskas vertina viešai išsakytas tam tikrų kritikų mintis meno atstovams, jog šie dalyvaudami įvairiuose pramoginiuose TV projektuose švaisto savo tikrąjį talentą. Atsakymas nebuvo vienareikšmiškas.
„Pripažįstu, kad tame tiesos yra. Kai kiti tave žino ne tik iš teatro, bet ir todėl, kad landžioji televizijoje, tuomet lieki tarsi apsinuoginęs ir nelabai įdomus“, - pripažino teatralas.
Be kita ko, G. Ivanauskas pripažino ir tai, kad dėl savo dalyvavimo viename TV šokių projekte jis absoliučiai nesigaili.
„Aš sutikau nuostabią draugę ir šokių partnerę. Kaip šis projektas baigsis, net neįsivaizdavau. Ėjau pasižiūrėti grynai smalsumo vedamas, kas yra televiziniai užkulisiai. Turiu pripažinti, jog teatro ir TV užkulisiai – du skirtingi dalykai. Nors aš turiu galimybių ir dabar eiti į kažkokį TV projektą, tačiau didelio noro neturiu. Tiesą pasakius – pamačiau, sužinojau ir man to užtenka. Mano vieta yra teatre. Man čia įdomu ir tai ką darau, man išties rūpi. Televizija yra gerai, bet ją žiūrint, man neskauda, o vaikštant į teatrą ir žiūrint spektaklius - man dažniausiai skauda“, - neslėpė G. Ivanauskas savo prisirišimo ir jame perteikiamų stiprių jausmų.
DELFI pasiteiravo ir kitų aktorių, apie tai kokia atmosfera vyrauja šio spektaklio užkulisiuose.
„Prieš šį spektaklį būna išskirtinė tyla. Prieš išeidami į sceną, visi susiimame už rankų, kad pajustume tarpusavio darną, kuri laikosi viso spektaklio metu“, - kalbėjo profesionali balerina Simona Paciukonytė.
„Prieš kiekvieną spektaklį turiu pabūti scenoje, tam kad priprasčiau prie erdvės, kad pajausčiau šviesas ir kartu susijungčiau su scena“, - pridūrė spektaklio debiutantas M. Miliauskas.
Šokėjai teigė, kad kiekvieną kartą šis spektaklis yra sušokamas kitaip. taip pat pridūrė, jog scenoje, stebint žiūrovams, aktoriai dažnai padaro tai, ko nepadaro per repeticiją.
„Scenoje padarai emociją, o repeticijoje techniką“, - vienas kitam antrino profesionalūs artistai.
Gyčio Ivanausko teatro gerbėjai spektaklį „Paukščiai“ galės išvysti jau šių metų gruodžio 8 d. Kauno valstybiniame teatre, Ilgojoje salėje.
