Valstybės saugomai teritorijai priklauso Aukštutinė ir Žemutinė pilys, Arkikatedra, Trijų kryžių, Bekešo, Stalo, Gedimino kapo kalvos, ant kurių senovėje stovėjo medinė Kreivoji pilis, virė ankstyvojo miesto gyvenimas.
Prie Vilniaus pilių dar 1524 metais buvo įkurta pirmoji Lietuvoje popieriaus dirbtuvė, XVI a. viduryje amatininkams pagal privilegiją leista gaminti stiklą. Vilniaus Malūnų gatvėje malti ne tik miltai, bet ir parakas.
„Vilnelę aplipę įmonės įmonėlės stengėsi panaudoti jos vandens energiją“, - pasakojo A.Kasperavičienė. Paklausta, ar nors vieną galvojama atkurti, direktorė sakė, jog pastatų atstatyti neplanuojama, tačiau demonstruoti, kaip Vilnelė suko vandens malūno ratus būtų įdomu.
Vilnelės kanalų sistema - sunaikinta
„Aišku, čia tik idėja, jeigu ji sulauktų pritarimo, būtų ne tik atrakcija turistams, bet ir galimybė pristatyti pirmąsias pramonės įmones, parodyti, kaip išradingai buvo naudojamas vanduo“, - sakė rezervato vadovė.
Prie Vilnelės įrengtas vandens malūno ratas, A.Kasperavičienės nuomone, turėtų istorinį pagrindimą, tačiau būtų tik dekoratyvinis, nes senoji upės vaga ir kanalų sistema - sunaikinta.
Iš istorinių šaltinių žinoma, kad Vilnelė tekėjo Šventaragio ir Barboros Radvilaitės gatvėmis. Dabartinėje Sereikiškių parko teritorijoje, prisišliejęs prie Barboros Radvilaitės gatvės, stovėjo Karališkasis vandens malūnas.
Svarbiausi pastatai - ant nestabilaus grunto
Šiandien atrodo nelogiška, kad reprezentaciniai, daug lėšų ir techninio pasirengimo reikalavę Vilniaus pastatai - pilių kompleksas, bernardinų vienuolynas su bažnyčiomis - buvo statomi vandeningose, nestabilaus grunto teritorijose su kintančia, krantus ardančia Vilnios vaga, šaltiniais, požeminiais vandenimis ir tvenkiniais.
Istoriniuose dokumentuose (pavyzdžiui, Bernardinų kronikoje) yra daug duomenų apie nuolat remontuotus, naujai įrenginėtus sausinimo kanalus bei Vilnios vagos tvirtinimus, tačiau ši vieta pasirinkta dėl tam laikmečiui reikalingos vandens energijos.
Malūnus naudojo patrankų liejimui
Prie Vilnios stovėjo beveik visi Vilniaus vandens malūnai , todėl jos pakrante einanti gatvė jau nuo XVI a. vadinta Malūnų gatve.
Pirmas popieriaus malūnas 1524 m. lapkričio 16 d. Vilniuje taip pat pastatytas prie Vilnios. Kiti naudoti taip pat ne tik grūdams malti, bet ir parakui gaminti, lentoms pjauti, patrankoms lieti, o gal net akmenims skaldyti.
Gausūs Vilnelės vandenys su hidrotechniniai įrengimai sudarė ištisą sistemą, kuri puikiai atspindėjo aukštą to meto mokslo ir technikos pasiekimų lygį.
Kaip liudija Valdovų rūmuose buvusių kolekcijų aprašymai, Lietuvos Metrikos bei kiti istoriniai šaltiniai, Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdose greitai prigijo ne tik malūnai, bet ir kiti viduramžių išradimai - mechaniniai laikrodžiai bei artilerijos pabūklai, o kiek vėliau ir tikrą revoliuciją visuomenės švietime, moksle, karyboje bei moksle sukėlę Renesanso epochos išradimai - spauda, kompasas, parakas.
Rūmų languose pūsles keitė stiklas
XVI a. Lietuvoje pradėta lydyti ir stiklinius indus bei langų stiklą. Iki tol dvaruose, pilyse, bažnyčiose ir turtingų miestiečių namuose buvo vartojamas atvežtinis.
Dvarų inventorių knygose XVI a. dar būdavo pažymima, kurie rūmų langai stikliniai ir kurie ne. Vietoje stiklo šviesai įleisti į patalpą įleisti buvo naudojama išdžiovinta ir atitinkamai išdirbta gyvulio pūslės plėvė arba riebaluose išmirkytas popierius.
Pirma autentiška žinia apie stiklo gaminimo įmonės atsiradimą Lietuvoje užfiksuota 1547 metų gegužės 22 dieną didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto privilegijos rašte, kuriuo dvarioniui Martynui Paleckiui leista steigti stiklo dirbtuvę ir prekiauti Vilniuje stiklo dirbiniais.
Stiklo gamybai reikėjo aukštos kokybės smėlio ir daug šiluminės energijos. Ji buvo gaunama iš kaitrių medžio anglių. Pirmiausia lydyta stiklo masė, o paskui formuojami indai, taurės, vazos ir skulptūrėlės.
Pramonės paveldas - mažai tyrinėtas
„Technikos naujovės kėlė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių prestižą, rodė jų rūpestį to meto avangardiniais technikos pasiekimais. Deja, šiandien nėra pakankamai dokumentinių ar archeologinių tyrimų iš kurių būtų galima nustatyti, kur stovėjo vienas ar kitas statinys“, - apgailestavo Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos vadovė A.Kasperavičienė.
Po 1795 metų, kai Lietuvos dalis su Vilniumi buvo prijungta prie Rusijos, ši teritorija mažai tyrinėta. Malūnų ir kanalų sistema ne tik nesusilaukė reikiamo dėmesio, bet ir buvo visai sunaikinta griaunant Žemutinę pilį, 1831 metais įrengiant karinę citadelę, vėliau kuriant viešąjį miesto parką, apie 1870 metus tiesiant dabartinę Maironio gatvę.
