Pirmiausia įgriuvo verandos lubos. Tarp verandos ir pagrindinio pastato atsirado plyšys. Specialistai baiminasi, kad veranda gali nuvirsti ant šono nuo pirmo vėjo gūsio, griūdama išnerti ir paties dvaro rąstų sieną.
Svetimkūniai
Griuvusi veranda (yra dar viena, taip pat visiškai sukiužusi) yra tik dvaro svetimkūnis, prilipdytas prie dvaro sovietiniais metais. Kadaise ant jos stogo stovėjo šuns būda. Ši aplinkybė gerokai paspartino priestato irimą.
Abi verandas, kurios yra pastato nepuošiančios prielipos, ketinta nugriauti. Tačiau šios minties teko atsisakyti, nes jai nepritarė nuosavybės dalį turintis verslininkas Artūras Tupikas: esą nugriovus verandą, jo turtas prarastų vertę. Pastaruoju metu verandoje buvo pavykę tik elektrą atjungti.
Primena didžiųjų kunigaikščių laikus
Netoli Šiaulių esantis Kuršėnų dvaras nuo XV a. priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams.
XVI a. viduryje Žygimantas Augustas Kuršėnus dovanojo Polocko pilininkui Jurgiui Mykolui Despot-Zenovičiui. Jo giminei išnykus, dvaras 1621 m. buvo atiduotas LDK paiždininkiui S.Pacui, kuris Kuršėnus valdė dešimtmetį, tada pardavė didikams Gruževskiams. Jų giminė Kuršėnus valdė apie 300 metų.
Dvaras suklestėjo XIX a. Buvo įveistas puikus peizažinis parkas, pastatyta visoje Žemaitijoje išgarsėjusi sūrių gamykla, gerinama pieninių galvijų banda, pažangiai ūkininkaujama, todėl 1922-ųjų žemės reformos metu dvarui buvo palikta per 200 ha žemės.
1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas, paskutinis jo savininkas Jurgis Gruževskis sovietų valdžios buvo areštuotas ir kalintas. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo grįžęs į Kuršėnus, tačiau dvaro neatgavo – vokiečiai išvežė, kai kuriais šaltiniais, į Maidaneko koncentracijos stovyklą. Našlė S.Gruževskienė kurį laiką dar gyveno Ketūnų dvare.
Vienintelis išlikęs
Tai yra vienintelis išlikęs lentinis dvaras Lietuvoje, XIX a. pradžioje pastatytas tuomečio dvaro valdytojo Stepono Gruževskio rūpesčiu. Buvo pakviestas meistras iš Rytprūsių – dailidė Johanas Rikė, kuris 1811 m. čia atvyko su savo pameistriais.
Naujai pastatytų rūmų išorės sienos 1812 m. buvo nudažytos tada madinga balta spalva.
Našlaičio dalia
Sovietmečiu pirmame dvaro aukšte buvo tarybinio ūkio kontora, o antrame buvo įrengti butai darbininkams. Atėjus privatizacijai, butus gyventojams leista išsipirkti už investicinius čekius, o pirmas aukštas, kuris tuo metu jau priklausė žemės ūkio bendrovei, buvo parduotas Šiaulių rajono savivaldybei.
Dar 2003 m. vasarą rajono savivaldybė nusprendė Kuršėnų dvaro rūmų pastatą, įtrauktą į Kultūros vertybių registrą, restauruoti ir pritaikyti nūdienos reikmėms: muziejui, amatų centrui. Statinys jau tada atrodė liūdnai: stogas kiauras it rėtis, pamatai nusėdę. Bet iki šių dienų yra išlikęs kumetynas, arklidės, karvidės, pirtis, vis dar patrauklus tebėra dvaro parkas su tvenkiniu ir prie pat dvaro ošiančia dvikamiene liepa. Rajono taryba jau buvo palaiminusi pastato atgimimo projektą, kuris turėjo būti teikiamas gauti bendrą Lietuvos ir Europos ekonominės erdvės bei Norvegijos finansinę paramą. Buvo apskaičiuota, kad per šį projektą į dvarą ateis apie 3 mln. litų.
Privačios nuosavybės bėdos
Tačiau norint įgyvendinti projektą, pirmiausia reikėjo išpirkti dvare gyvenusių keturių šeimų butus. Su trijų butų savininkais susitarta be vargo, tik A.Tupikas savojo kambario parduoti neskubėjo. Jis rajono savivaldybei parašė raštą, kad butas „yra labai patrauklioje Kuršėnų miestelio vietoje Kuršėnų parke. Jis yra labai brangus ne tik kaip materialus turtas, bet ir dvasiniu požiūriu“, todėl jis sutinka butą savivaldybei parduoti už 300 tūkst. litų. O po kurio laiko jo ir už tiek nebepardavė.
Blogiausia ne tai, kad buto savininkas užsiprašė nerealių pinigų, bet kad ES paramos fondai privačios nuosavybės nefinansuoja. Nepavykus susitarti su A.Tupiku, savivaldybė prarado ir galimybes gauti ES paramą.
Tvarkys oficiną
Pasak Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritorinio padalinio vyriausiojo inspektoriaus Zenono Stundžios, privati nuosavybė sudaro tik vieną dešimtadalį dvaro sodybos ansamblio. Kiti devyni dešimtadaliai priklauso rajono savivaldybei. Paveldo sergėtojas vietos valdžios priežiūra taip pat nesidžiaugia: „Dar rudenį parašiau raštą rajono savivaldybei, nurodžiau, kokius darbus ir iki kada jie privalo atlikti, o jie manęs paprašė terminus atidėti, nes neturi pinigų.“
Nepavykus dvaro rūmų prikelti ES paramos pinigais, savivaldybė iš privataus asmens įsigijo 241,8 kv. m ploto buvusią oficiną, dvaro tarnų namą. Jame ketinama įkurdinti Etninės kultūros ir tradicinių amatų centrą. Šios patalpos yra šiek tiek mažesnės nei dabartinio centro, kuris glaudžiasi pirmame dvaro rūmų aukšte. Tačiau oficinoje, pasak Z.Stundžios, galima bus gražiau išdėstyti ekspozicijas, užteks vietos ir keramikų dirbtuvėms su degimo krosnimi bei žiedimo staklėmis – kaip be jų apsieisi Kuršėnuose, kurie turi puodžių sostinės titulą.
Projekto „Kuršėnų dvaro parko sutvarkymas ir oficinos pritaikymas Šiaulių rajono etninės kultūros ir tradicinių amatų centrui“ preliminari vertė – apie 4 mln. litų.
O rūmai toliau griūva
Pagrindinių dvaro rūmų būklė ir toliau lieka apgailėtina. Rūmus ardo ne tik negailestingas laikas, bet ir vienintelis dvaro gyventojas A.Tupikas. Pernai pavasarį jis išardė prieangio durų dalį. Z.Stundžia surašė Administracinės teisės pažeidimo protokolą, apskaičiavo, kad objektui padaryta apie 5 tūkst. litų žalos, tačiau byla neišnagrinėta iki šiol. „Jis mus ignoruoja, kviečiamas neatvyksta, savivaldybė net per antstolius nesugebėjo įteikti jam kvietimo. Teko kreiptis į policiją, bet net ši neranda... Žodžiu, žaidžiame“, – sakė Z.Stundžia. O pastatas griūva.
Civilinis kodeksas numato galimybę atlygintinai paimti objektą visuomenės reikmėms. Tačiau pasak Z.Stundžios, Lietuvoje dar nebuvo tokio atvejo. Kita vertus, Kultūros paveldo departamento rūpestis – prižiūrėti kultūros paveldo objektus, o ne juos nacionalizuoti.
