Tai pirmasis jo monospektaklis, kurį aktorius drauge su choreografu Jurijumi Smoriginu pagal Emos Ashley pjesę pradėjo kurti dar rugpjūtį.
Su tuo pačiu akiplėša J.Smoriginu, kuris tik šeštadienio vakarą baigė savo daugkartinį tautos erzinimą už projekto “Šok su manimi” teisėjų stalo. Jau kitą dieną jis, be reklamos, drauge su M.Jampolskiu keliavo į Visaginą. Ten, Kultūros namuose, nykštukinėje scenoje, įvyko neoficialus “Gaiduko” parodymas.
Spektaklyje, kurį kūrė J.Smoriginas, turėtų būti apstu šokio, bet “Gaidukas” paneigia vieną stereotipinį choreografo įvaizdį: M.Jampolskis kojų nekilnoja. Šokio spektaklyje išvis nėra.
Tiesa, M.Jampolskio judejimas scenoje tik iš pirmo žvilgsnio atrodo chaotiškas ir improvizuotas. Kiekvienas judesys apgalvotas ir surepetuotas ne kartą. Tiksliai ir aiškiai: taip bus ryt, poryt ar po mėnesio. Tiek, kiek bus rodomas “Gaidukas”.
Minimalus apšvietimas, dekoracijos ir pabaigai paliktos vaizdo projekcijos nelenda į akis. Jos neužgožia spektaklio centro – mažo berniuko iš vaikų namų (internato) pasakojamos savo gyvenimo įžvalgų istorijos. Pasakojamos ironiškai, sarkastiškai, graudžiai, nepagražintai ir siurealiai. Panašiai, kaip B.Sruoga “Dievų miške” pasakojo savo išgyvenimus koncentracijos stovykloje.
Berniukas pasaulį suvokia per, nors menką dėmesį į jį kreipusias, moteris: internato virtuvės šefę, seselę Stasę, bibliotekininkę Eleonorą ir darbuotoją Bronę. Išdidus gaidukas ir jo vištlelės.
Gaidys – kalėjimo žargono dėka tapęs pačiu negarbingiausiu Lietuvos paukščiu, spektaklyje ne tik reabilituotas, bet ir pagerbtas. Papūsta krūtinė, suglausti sparnai, palenkta galva, pakelta koja – M.Jampolskis į margaplunksnį virsta fantastiškai profesionaliai, bet pagirtas kuklinasi – kiekvienas aktorius gali persikūnyti į gyvūnus.
Nors po spektaklio atrodo pavargęs, taip pat nelinkęs pripažinti. “Žinoma, atsakomybė didelė, juk už nieko nepasislėpsiu, bet žiūrovui nebūtina žinoti tam tikrų triukų. Pavyzdžiui, padedančių per pusantros valandos neprarėkti balso”, - sako jis.
Aktorius prisipažino, kad su J.Smoriginu dirbti buvo sunku. “Ne dėl jo asmenybės, pirmiausia dėl manęs ir mano vidinių demonų, kuriuos turėjau nugalėti”, - teigia M.Jampolskis. Kurio demonai stipresni, neverta gilintis - abu nėra lengvi žmonės. Ginčijosi ir prieš, ir po generalinės repeticijos. Patyliukais, bet karštai. Lyg per vieną naktį būtų galima spektaklį perkurti iš naujo.
Choreografas (čia tiksliau – režisierius) ir aktorius - du televizijos išpopuliarinti veidai. Spektaklis - gardus masalas žiūrovams, dažniau rankioje gniaužiantiems distancinį pultą, o ne teatro rūbinės numerėlį. Jis turėtų patenkinti ir tuos, kurie ieško “rimto teatro” ir sugeba perlipti per snobišką įsitikinimą, kad tie, kurie vaidina serialuose ir dirba TV laidose yra “mažesni menininkai“. Ir net tas, kurioms M.Jampolskis - paprasčiausiai gražus.
