Idėją parašyti knygą tokia tema T. Balkelis ėmė brandinti dar studijuodams Toronte, kai pradėjo rašyti lietuvių ankstyvojo tautinio atgimimo (XIX a. pab. -XX a. prad.) istoriją ir ta tema rašė mokslinę disertaciją. Disertacijos pagrindu pradėtas darbas išsiplėtė į knygą. 2009 metais knygą anglų kalba išleido Londono leidykla „Routledge“. Knyga susilaukė kelių teigiamų tarptautinių recenzijų.
Autorius Lietuvos valstybės kūrimosi, visuomenės kaitos ir lietuviškos tapatybės paieškų istoriją galėjo studijuoti trijose švietimo sistemose – sovietų Lietuvos, nepriklausomos Lietuvos ir Vakarų.
Pasitelkęs visas tris, istorikas siekė išsiaiškinti, kuri istorinė mokykla yra arčiausiai tiesos. Visos trys daugeliu požiūrių neigė ir prieštaravo viena kitai. Akivaizdu - ši knyga yra ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas, o skaitant knygą suprasime, koks sudėtingas yra tautos identiteto, lietuviškos tapatybės, tautinio mentaliteto kūrimosi, patriotinės jausenos formavimosi kelias.
Lietuvių inteligentijos tautinio mentaliteto formavimasis
Kokias socialines grupes turi galvoje istorikas? „Aš kalbu apie moteris, apie karo pabėgėlius, tautines mažumas ir apie kultūrinę inteligentijos veiklą, kuris vyko po 1905 metų revoliucijos iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Tyriau ir aprašau, kaip tuo metu lietuvių inteligentijai pavyko sukurti lietuvišką, lietuviškai kalbančių žmonių kultūrą, nes iki XIX amžiaus ji praktiškai neegzistavo. Inteligentija kūrė lietuviškos kultūros kanoną, besiremiantį tradicinės lietuvių valstietijos kultu“, - sako knygos autorius.
Kaip tai buvo daroma? T. Balkelis paaiškina, kad visų pirma buvo kuriama naujoji, „aukštoji“ lietuviškoji kultūra. Jos pagrindu tapo lietuvių kalba, kuri buvo sunorminta, atsirado lietuviškas teatras, pirmosios lietuviškos pjesės, opera, dailė, lietuvių literatūroje vienas po kito atsirado profesionalūs rašytojai – Maironis, J. Žemaitė, J. Tumas-Vaižgantas. Susiformavo atskiros tautinės kultūros sritys. O viskas prasidėjo nuo nedidelio inteligentų būrelio veiklos Vilniuje, kuris vadinosi „Dvylikos apaštalų grupė“.
Savaitgaliais būrelio nariai važiuodavo į kaimą, norėdami pasikalbėti lietuviškai su valstiečiais, ne visi iš jų mokėjo lietuviškai. Tai buvo neįprastas elgesys ir gąsdindavo valstiečius, nes šie nesuprasdavo, ko gi ponai, atvykę iš miesto, iš jų nori. O ponai norėdavo vieno – pasikalbėti lietuviškai. Taigi viskas prasidėjo nuo labai paprastų dalykų. Tokiu būdu lenkiškai ir žydiškai kalbančiame Vilniuje susikuria lietuvių tautinė sala, ima kurtis miesto lietuviškoji kultūra.
Tai knyga ir apie lietuvių inteligentijos mentalitetą. Daugiausia vietos skiriama Lietuvos vyrų inteligentų temai. Knygoje galima aptikti paralelių tarp ankstyvųjų tautos veikėjų J. Basanavičiaus, P. Višinskio, V. Kudirkos ir XX amžiau pabaigos jau Sąjūdžio laikų asmenybių J. Marcinkevičius, M. Martinaičio, S. Gedos, A. Juozaičio.
„Paralelė daugiaprasmė – mėginu įrodyti, kad pasikeitus tautinio atgimimo kontekstui, kai jis tampa valstybiniu ir sukuriama arba atkuriama tautinė valstybė, pasikeičia ir inteligentijos, intelektualų, kurie dalyvavo, vedė tautą pirmyn, vaidmuo tautiniame judėjime. Nemažai žmonių, buvusių ankstyvojo tautinio judėjimo lyderiais, 1918 metais, susikūrus tautinei Lietuvos valstybei, buvo nustumti į pašalį arba tiesiog pasitraukė. Įdomu, juk panašiai atsitiko ir atkūrus nepriklausomybę 1990 metais,“ – paralelių randa istorikas.
Reikšmingos įtakos tautiniam judėjimui, rašo autorius knygoje, turėjo ir karo pabėgėliai, kurie pasitraukė iš Lietuvos Pirmojo pasaulinio karo metais. Karo tremtis prasidejo karo pradžioje 1914 metais ir tęsėsi jam pasibaigus - iki 1920 metų. Šio karo metu iš Lietuvos pasitraukė pusė milijono gyventojų, iš jų – maždaug pusė etninių lietuvių. Dauguma jų pasklido po įvairias Rusijos vietas, kai kurie atsidūrė Kaukaze, pavyzdžiui, Tbilisyje susikūrė net lietuvių karo pabėgėlių bendruomenė.
„Viena pagrindinių mano knygos tezių – nepriklausoma Lietuvos valstybė, sukurta 1918 metų vasarį, didelio palaikymo sulaukė ir iš karo pabėgėlių Rusijoje, - paaiškina autorius, - nors, atrodytų keista, bet Rusijoje, kitur apsigyvenę pabėgėliai inteligentai ir ten dirbo patriotinį darbą. Veikė inteligentų būrelio sukurtas Pabėgėlių šalpos centras, turėjęs 260 skyrių tinklą.
Viena iš veiklos krypčių – patriotinė propaganda, lietuviškų vakarų organizavimas. Visgi pagrindinis tikslas – ruošti lietuvius grįžimui į Tėvynę, ruošti juos Lietuvos nepriklausomybei, ne autonomijai santykiuose su Rusija ar Vokietija, o nepriklausomybei – atskirai Lietuvos valstybei. Todėl pabėgėlių įtaka didžiulė – jie grįžo turėdami aiškią tautinės Lietuvos valstybės viziją. Grįždavo masiškai, sausakimšais traukinių vagonais”.
Moteriai paskirtas tautinės motinos vaidmuo
Knygoje visas skyrius paskirtas lietuvių moterų vaidmeniui ankstyvajame tautiniame judėjime. Šiame skyriuje autorius rašo apie tai, kaip buvo kuriami socialiniai vaidmenys moterims, kad jos, dalyvaudamos tautiniame judėjime, atliktų tam tikras funkcijas. Įdomu, kas juos kūrė?
T. Balkelis pasakoja: „Vaidmenis moterims kūrė inteligentija – vyrai. Vyrų tapatybei formuoti buvo būtinas jų santykis su moterimis, ieškant joms vaidmenų tautiniame judėjime. Buvo kalbama apie naujo tipo patriotinių šeimų kūrimą. Svarstyta, kaip patriotas vyras ir patriotė žmona turėtų elgtis tokioje naujoje šeimoje, aptartos vaikų auklėjimo strategijos, šeimos bendravimo modeliai. Nebuvo lengva visa tai įgyvendinti“.
Klausiu istoriko, ko gi labiausiai trūko šiai strategijai įgyvendinti?
„Pirmiausia iškilo nuotakų problema. Ką gi lietuviui vyrui inteligentui imti į žmonas? Lietuvių inteligentu tuo metu buvo vadinamas žmogus, turėjęs gimnazijos ir universiteto išsilavinimą, kurį dažniausiai būdavo įgijęs didžiųjų Rusijos, Lenkijos miestų universitetuose. Grįžę po studijų, vyrai susidūrė su realybe – ką jiems vesti, nes didžioji dauguma lietuviškai kalbančių moterų, buvo neišsilavinusios valstietės.
Kitas variantas vedyboms - moterys, kurias jie vadino „puslenkėmis“, – lenkiškai kalbančios Lietuvos bajoraitės. Su jomis buvo galima kurti bajorišką santuoką.
Trečiasis variantas, kuris nebuvo populiarus, bet kai kas ir jį rinkosi, – viengungystė. Lietuvos himno kūrėjas Vincas Kudirka, baigęs mokslus Varšuvoje, pasirinko būtent šį variantą – apsisprendė likti viengungiu, o jo nuotaka, galima sakyti, tapo lietuvių literatūra. Rašytojas Povilas Višinskis taip pat liko vienas, nes buvo įsitikinęs, kad vedybos kenkia inteligento darbui, kenkia tautos kūrimo procesui“, - pasakoja knygos autorius.
Į klausimą, kaip inteligentams vyrams sekėsi gyventi su neišprususiomis valstietėmis ir siekti patriotinių tikslų, istorikas T. Balkelis atsako: “Sunkiai. Jie bandydavo žmonas lavinti, šviesti. Pavyzdžiui, socialistas Stasys Matulaitis nuotaką susirado pagal skelbimą. Ji buvo lietuvaitė, valstietė. Už savo patriotinę veiklą kartu su žmona buvo ištremtas į Rusijos gilumą. Ir ten nepamiršo savo pareigos – lavinti žmoną, tad prieš miegą jai skaitydavo vokiečių filosofų veikalus. Savo dienoraštyje jis aprašo skaudų nusivylimą, nes jo žmona jam beskaitant filosofų veikalus, užmigdavo. Jis prisipažįsta, kad tai buvęs vienas didžiausių nusivylimų vedybiniame gyvenime“.
Visi šie pavyzdžiai rodo, kad naujos patriotinės šeimos modeliavimas buvo prieštaringas procesas ir turėjo kliūčių, problemų, kurias reikėjo įveikti. Visuomenės kūrimo procesas buvo sudėtingas, o moters vieta, nors ir kiek prasilavinus, visgi turėjo suktis apie šeimą, namus, politika priklausė vyrams. Moteriai priklausė atlikti tautinės motinos vaidmenį. Svarbiausia moters funkcija – tautiškai auklėti vaikus, ugdyti naujus tautos narius. Tai labai aiškiai buvo įvardinta ir 1907 metais vykusiame lietuvių moterų susivažiavime.
Kaip Lietuvos valstiečiai tapo miestiečiais
Knygoje nagrinėjami santykiai tarp to meto valstietijos ir inteligentijos. Kas buvo būdinga šiems santykiams?
„Lietuviškoji inteligentija kilusi iš valstiečių, tad jie tarsi savaime buvo valstietiškų interesų atstovai. To neginčiju, bet knygoje noriu parodyti tuos inteligentijos bruožus, kurie iki šiol buvo mažai tyrinėti, - paaiškina T. Balkelis, - visgi aš tą inteligentiją vadinu miestietiška, nes tai buvo valstiečių vaikai, išsimokslinę užsienio universitetuose, kalbėję keliomis užsienio kalbomis, apsiskaitę. Jie nebegrįžo į kaimą arti žemės pas savo tėvus ūkininkus, o apsigyveno miestuose. Savo pasaulėžiūra jie jau buvo kritiški valstiečių pasaulėžiūrai, jie tapo visuomenės reformuotojais“.
Kai kalbame apie modernųjį Lietuvos laikotarpį, turime prisiminti, kad lietuviai niekada neturėjo šaknų mieste. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje lietuvių miestuose buvo absoliuti mažuma.
„Lietuviškasis politinis elitas asimiliavosi arba į lenkų, arba į rusų kultūrą. Lietuvių vidurinysis sluoknis, kuris ir yra miestietiškasis sluoksnis, tada neegzistavo. Inteligentijos tapimas viduriniuoju, miestietiškuoju sluoksniu, buvo labai lėtas ir skausmingas. Jam priklausė žmonės pusiau iš kaimo, pusiau iš miesto. Tapimo miestiesčiu procesas kaime gimusiam ir augusiam žmogui yra labai skausmingas. Jei gimei kaime, o paskui persikraustei gyventi į miestą, nereiškia, kad tapai miestiečiu. Tokiu tampama tik tada, kai ne viena karta užauga mieste, ne, bent jau dvi.
Skaitant tautinio judėjimo patriarchų dienoraščius galima aptikti tai bylojančių vietų. Jie, nors ir gyvendami mieste, ilgėdavosi kaimo, gamtos. Miestas jiems dažnai atrodydavo svetimas, grėsmingas. J. Tumas –Vaižgantas 1915 metais rašė, kad miestuose lietuvių laukia daug pavojų – jie gali sulenkėti arba surusėti, todėl būtina to saugotis, burtis į savas lietuviškas bendruomenes“, - vaizdžiai pasakoja T. Balkelis.
Monografijos „Moderniosios Lietuvos kūrimas“ autorius primena, kad Vilniuje iki Antrojo pasaulinio karo gyveno tik 2 procentai lietuviškai kalbančių žmonių. Miestas pradeda masiškai lietuviškėti tik Antrojo pasaulinio karo metu ir ypač po karo, kai sovietų valdžios iniciatyva iš Vilniaus iškeliami lenkai, suteikiamos visos galimybės į Vilnių atsikraustyti lietuviams iš kaimų, o ne kitataučiams iš kitų Sovietų Sąjungos regionų.
Istorikas T. Balkelis šia knyga sako norįs parodyti, kad lietuviška tapatybė yra sudėtingas, nuolat kintantis reiškinys, o ne koks istoriškai visiems laikams suformuotas ir stigmatizuotas dalykas. Lietuviška tapatybė – nėra duotybė, sklandanti nuo Viduramžių iki moderniųjų laikų. Knyga yra apie tai, kaip skaudžiai buvo kuriama lietuviška tapatybė, apie šio proceso vingius ir klystkelius. Autorius aiškiai rašo ir apie tai, kodėl negalima nuvertinti tokių tapatybės formų kaip nacionalizmas.
