Lenino paminklas ir patrankų šūviai
„Sibiro sritis nuo Lietuvos nutolusi per penkis tūkstančius kilometrų. Sunku įsivaizduoti, kaip jie nuo mūsų toli. Netgi Afrika arčiau. Kai išlipome iš lėktuvo, iškart padvelkė aitrus pušų kedrų kvapas, - pasakoja G.Savickas. - Ten neįtikėtinai graži gamta. Sunku nupasakoti vaizdą, kai prie upės nardo šimtai erelių, iš vandens traukiančių žuvį.“
Teatralų grupė kelionės metu turėjo galimybę ne tik pasigrožėti gamtovaizdžiu, pakilti į kalnus, bet ir aplankyti vietos įžymybes, kaip, pavyzdžiui, kosmonautų mokyklą. Norintieji sudalyvavo ir mišiose. Aktorius neslepia, kad aplankyti miestai jį tarsi laiko mašina nugabeno į praėjusį amžių.
„Lenino paminklus Rusijoje nuėmė turbūt tik Maskvoje ir Sankt Peterburge. O šalies glūdumoje Leninas vis dar stovi. O gal kada vėl prireiks?.. - ironizuoja G.Savickas. - Šalia viešbučio sovi giros bačkos. Turgelyje prekiaujama kedro riešutais. Miesto aikštėse ant stulpų iš garsiakalbių plyšauja muzika, karts nuo karto skelbiamos žinios. Vidurdienį iššaunamos patrankos. Vaikystės prisiminimai iškilo vien praėjus pro Lenino paminklą. Aplankyti miestai dvelkia praėjusiu amžiumi.“
Anot G.Savicko, Ačinske yra vienas didžiausių kalėjimų, todėl ir pačiame mieste gyvena daug kalinių. Železnogorskas – miestas, į kurį galima įvažiuoti tik su leidimais. Sunku ten patekti paprastiems mirtingiesiems. „Girdėjau, kad Lenkų kunigų netgi neįleido. Tame mieste saugomos atominės atliekos, - paaiškina jis. - Tačiau miestai labai tvarkingi. Moterys vaikšto pasipuošusios, netgi su vakarinėmis suknelėmis. Gatvėse jaunimas rengia repo kovas. Pro šalį eina būrys jaunuolių – visi su „plafkėmis“ ir šliurėmis. Atrodo, kad ką tik moliūgus jiems pavogė iš rankų.“
Į sceną – kaip krepšininkai
Lietuvių aktorius vietiniai priėmė kaip tikrus „inostransus“, vaišino ir vežiojo visur kaip ponus. „Skanavome tokių patiekalų, kokių gyvenime nesu valgęs - elnienos, putpelių, keptų eršketų. Vaišes surengė vietos teatro bendruomenė. Pasitiko mus kaip ponus, - juokiasi Giedrius. - Netgi gyvenome dviejuose viešbučiuose - daiktai buvo saugomi viename, mes nakvojome kitame.“
Šiltas rusų būdas įstrigo ir teatro salėje. „Krasnojarske mus priėmė labai gražiai. Mūsų pasižiūrėti labai daug lietuvių atėjo. Galbūt kiek „vėsiau“ pasitiko Železnogorske. Bet ten, kaip nedaug mačiusiems uždaro miesto žmonėms, mūsų spektaklis nebuvo suprantamas. Keletas senojo, tradicinio teatro mylėtojų išėjo iš salės. Žinote, gal jiems nepriimtina, kad literatūros klasiko Viljamo Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapnas“ pateiktas kitaip - „koršunoviškai“. Jie turbūt nori baltų berželių, didingų dekoracijų, muzikos ir spalvingų kostiumų“, - svarsto aktorius.
Beje, OKT/Vilniaus miesto teatralai Rusijoje į sceną žengė kaip krepšininkai prieš išbėgdami į krepšinio aikštelę. Jie visi sustodavo ratuku, sudėdavo rankas ir atlikdavo savotišką skanduotę. „Prieš kiekvieną spektaklį skirtinga sistema būna. Šįkart nešaukėme „Mes už Lietuvą!“ - tik išpūtėme blogą orą“, - paaiškina jis.
Stiprybės ir fizinių jėgų aktoriams iš tiesų reikėjo pasisemti. Nes dėl laiko juostų skirtumo lietuvius kankino nemiga. „Sunku buvo priprasti prie penkių valandų skirtumo. Trečią nakties keldavomės futbolo pasižiūrėti, - išduoda Giedrius. - Tiesiog negalėdavome užmigti. Lietuvoje - dešimta vakaro, o Sibire – trys nakties. Kai mes jau pagaliau užsinorime miego, Rusijoje jau reikia keltis.“
Tremtinių ašaros
Pasakodamas apie gastroles Sibire, G.Savickas užsimena ir apie giliai atmintin įstrigusią pažintį su vietos lietuviais, su kuriais aktorių trupė praleido daug laiko.
„Vieną dieną mūsų moterys nuėjo kažko nusipirkti į parduotuvę. Pardavėja išgirdo jas tarpusavyje kalbantis lietuviškai ir apsiverkė. Tuose kraštuose gyvena daug lietuvių, kurių tėvai, seneliai buvo ištremti į Sibirą. Dabar ten gyvena užaugę tremtinių vaikai. Pasirodo, ta pardavėja kadaise buvo Rūta, dabar besivadinanti Natalija. Atnešėme jai lietuviško kumpio, duonos - ji verkė nesustodama. Užsirašiau tos moters adresą, noriu jai nusiųsti lietuvių kalbos žodyną, knygą apie Lietuvą, - prisipažįsta aktorius. - Daug kas iš jų norėtų aplankyti tėvų kraštą, tačiau neturi galimybių. Štai viena šeima jau planavo vykti į Lietuvą, tačiau mirus vyrui apsigalvojo. Taip ir liko ten.“
