Iš kitos pusės, ir patys menininkai nenoriai eina į kompromisus – su daug didesniu užsidegimu neša savo darbus į išreklamuotas galerijas, kuriose jų darbai prastovi po mėnesį ar kelis, nei patys eina pas žmones. Tokia jau yra nerašyta taisyklė – siūlytis pačiam, pataikauti užsakovų skoniui – blogas tonas.
O ką jau kalbėti apie Lietuvos pajūrio kurortuose savo paslaugas siūlančius portretų ir šaršų piešėjus – į juos niekas nežiūri kaip į menininkus – šie geriausiu atveju vertinami kaip užsidirbti panorėję ir piešti vos pramokę savamoksliai ar studentai.
Taip pat mąstė ir dailininkė Anna Lopucha, prieš dvidešimt metų įstojusi į Vilniaus dailės akademiją. Anuomet jauna mergaičiukė nė nesvarstė, kokį kelią pasirinkti – noras piešti buvo taip užvaldęs, jog kitų pasirinkimo kelių nė neieškojo.
Deja, baigus studijas menininko gyvenimas pasirodė ne toks jau ir saldus. Darbai, nors ir išskirtiniai, galerijose spėdavo pasidengti nemenku dulkių sluoksniu, kol kas nors juos įsigydavo.
O pragyventi reikėjo. Taip hyperrealistinio meno stiliaus gerbėjai kilo mintis išeiti piešti portretų į gatvę.
„Man, profesionaliai dailininkei, tai buvo nelengvas žingsnis. Labai gėdijausi, kad gali pamatyti dėstytojai ar kolegos. Sėdėjimas ir piešimas gatvėje jau savaime kažkodėl reiškė, kad nieko nesugebėjau pasiekti“, - prisipažino Anna.
Nenorėdama patirti pažeminimo jausmo, Anna išvyko portretų tapyti į Maskvą. Rusijos sostinės centre, piešiant žmones kartu su žymiais Rusijos dailininkais, per trejus metus dingo ir po studijų užvaldžiusi gėda.
„Tuomet grįžau į Lietuvą, apsigyvenau Kaune, o piešti portretų vasarą patraukiau į Palangą. Ir taip jau dvylika metų – stoviu J. Basanavičiaus gatvėje ir piešiu“, - šypsosi Anna.
Moteris darbu pajūryje visai nesiskundžia – nuo ryto iki sutemų portretus piešianti A. Lopucha patikina užsidirbanti kone visiems metams. Iš portretų piešimo jau spėjo ir namą pasistatyti.
Konkurencija dailinininkei taip pat nebaisus dalykas: „Nereikia manyti, kad žmones lengva apgauti. Jie pavarto darbus ir atsirenka, kieno nori būti nupieštas“.
Annos darbų kolekcijoje netrūksta ir žymių žmonių portretų. Dailininkė prisipažįsta, kad portretų piešimas jai yra ir nebloga reklama – žmonės susipažįsta, o pasibaigus vasaros sezonui užsisako ir didesnių darbų.
„Grįžusi iš Palangos, pradėsiu piešti paveikslą vienos bažnyčios užsakymu. Darbas bus didelis – trys metrai ant dviejų, todėl piešiu apie du mėnesius. Žinoma, tokio darbo ir kaina sieks ne vieną tūkstantį litų“, - patikina Anna, kurios nedidelio formato nespalvotas portretas J. Basanavičiaus gatvėje kainuoja 40 litų.
Paklausta, kokia jos sėkmės priežastis, kad sulaukia tiek daug klientų, Anna nesuabejojusi atsako: „Šiam darbui reikia trijų dalykų – gerai valdyti ranką, sugebėti pajausti žmogų – ne tik jo momentinę nuotaiką, bet ir charakterį, bei labai mylėti žmones, nes jų būna labai įvairių“.
A. Lopucha juokiasi – ji, kaip ir aktoriai ar kitos įžymybės, yra susirgusi scenos liga. Tik jos scena yra J. Basanavičiaus gatvė, kurioje, pabaigusi piešinį, susilaukia nemažai ovacijų: „O kas man paplotų, jei pieščiau tik namuose tarp keturių sienų? Piešiant ir bendraujant su žmonėmis man kyla adrenalinas, kurio dėka, matyt, ir nepavargstu piešti nuo ryto iki vakaro“.
Dailininkė puikiai žino ir pagrindinius vyrų bei moterų kompleksus – dažnas, atėjęs užsisakyti portreto, turi šiokių tokių prašymų dailininkei.
„Moterys dažniausiai prašo piešti jas su kitokiais rūbais, sutvarkyti plaukus. Kiekviena jauna panelė prašo panaikinti spuogus, o vyresnė dama – raukšles. Vyrai tuo tarpu turi tik vieną kompleksą – savo plikę. Jie pageidauja portrete turėti daugiau plaukų“, - šypsodamasi išduoda menininkė.
