- Aš ne šokėjas... ne šokėjo karjera prasidėjo prieš pusę metų, kai patekau į LTV šokių projektą. Atrinko, prisišokau, laimėjau. Kai po Palangoje vykusio projekto dalyvių koncerto Jurijus Smoriginas paklausė, ar galiu atvažiuoti į Klaipėdą, nes trūksta vyrų šokėjų, sutikau.
- Ar pasiūlymas šokti Klaipėdoje nesuardė ateities planų?
- Dabar mano gyvenime įdomus tarpsnis – šokti labai patinka, nesu naujokas, lankiau sportinius šokius. Baigiau VGTU, Transporto ekonomiką ir vadybą, nuo antro kurso dirbau pagal specialybę. Vieną dieną pagalvojau, kad atsibodo, nusprendžiau mėnesį pailsėti, paatostogauti. Tada ir sugalvojau dalyvauti šokio projekto atrankoje.
- Keistokos atostogos...
- Man šokis malonumas, todėl dalyvavimas jame buvo tarsi atostogos. Transporto vadybininku atidirbau dešimt metų nuo septynių ryto iki penktos vakaro. Pinigų turiu mažiau, bet esu žymiai laimingesnis.
- Kokie įspūdžiai po „atostogų“– dalyvavimo „Aistringų šokių“ projekte?
- Nemaniau, kad bus toks didžiulis fizinis krūvis. Projektui įpusėjus, jaučiausi pavargęs, net nebenorėjau jame dalyvauti. Įvairūs žmonės susirinko, buvo visokių intrigų aplinkui. Vis tik buvo lengva dirbti, nes choreografas Jurijus Smoriginas derindavo užsiėmimų laiką su dirbančiais projekto dalyviais, vyravo liberali nuotaika.
- Prodiuseriai sugalvodavo temą – „Mulen Ružas“ ar „Baltaragio malūnas“, tada Jurijus Smoriginas atnešdavo įrašus ir kurdavo choreografiją. Tiesa, Gintarė (šokio partnerė projekte) taip pat pasiūlydavo daug įvairios muzikos. Televizijoje man buvo viskas nauja, iš pradžių buvau kiek pasimetęs, vėliau pripratau. Jei atvirai, nesu televizijos žmogus, ten nesinori grįžti.
- Ką dar veikiate laisvalaikiu?
- Dar man patinka automobiliai, galiu juos ardyti ir vėl surinkinėti. Tiesa, itin daug apie juos neišmanau. Viena iš didžiausių mano pramogų – žvejyba. Rudenį ir pavasarį su tėvu plaukiame prie ežero, ten žvejojame ešerius ir lydekas. Tiesa, vieną kartą plaukiau su draugais į jūrą. Taip užsupo, kad net meškerės į rankas nepaėmiau, nepagavau nei vienos menkės. Kol jie žvejojo, aš galvos pakelt negalėjau, oi kaip pykino.... Daugiau jūroje žvejoti nekyla noras.
- Ar įdomu šokti teatre?
- Teatre paprasčiau, nei televizijoje. Gal todėl, kad po buvusio projekto perprantu, ką choreografas sako, galiu nuspėti, kokį judesį toliau daryti. Man nereikia ypatingų pastangų. Susidraugavau su baleto solistėmis, atrodo, kad esame seniausiai pažįstami. Balerinos daug nesveria, jas lengva iškelti, nekyla problemų, kokių būdavo „Aistringuose šokiuose“. Daug lemia ir kolektyvo profesionalumas, kūrybingumas.
Man čia per mažai darbo, pakanka laiko pabūti prie jūros. Kai atsibodo vien ilsėtis, paprašiau kolegės Eglės duoti kokią knygą, baigiu perskaityti Remarko „Tris draugus“. Kol kas viskas klostosi gerai.
- O kuo ketinate užsiimti toliau? Ar galvojate apie šokėjo karjerą?
- Man ne dvidešimt. Svajoju šokti, bet amžius... Dabar ir skauda galvą – dar nežinau, ką darysiu. Eisiu mokytis šokio į Vilniaus baletą. Jurijus Smoriginas sakė, kad per dvejus metus iš manęs padarys šokėją. Savo žodžio laikausi, nemėgstu prisižadėti, jei negaliu įvykdyti. Taip ir darysiu, toliau mokysiuos šokti.
- Ar temperamentingas tango, kurį atliekate šiame modernaus šokio spektaklyje, artimas Jūsų prigimčiai?
- Aš pusiau lietuvis – mano mama Dalė suvalkietė, o tėvas Piotras pravoslavas iš Aukštaitijos, gal dėl to kiek kitoks charakteris, nei pilnakraujo lietuvio. Gyvenime esu drovus ir tylus, bet šokių aikštelėje jaučiuosi labai gerai, man beprotiškai patinka tango – projekte tango kompozicijos, kurias atlikdavau, manau, buvo stipriausios. Tango muzika mane uždega, o kepurinės nesušokčiau...
Šokio spektaklio „Kruvinos vestuvės“ libreto autorius ir choreografas Jurijus Smoriginas, dailininkė Iveta Ciparytė. Premjeriniai spektakliai vyks 16 d. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, 17 d. – Juodkrantės kultūros namų lauko estradoje, 22 d. – Palangos Vasaros koncertų estradoje.
